Įtampa JAV ir Irano akistatoje šiuo metu pasiekusi aukščiausią tašką per daugiau nei dešimtmetį. Vien ko verti pranešimai, kad JAV prezidentas Donaldas Trumpas jau buvo sutikęs duoti leidimą smogti taikiniams Irane, bet likus 10 minučių iki numatyto raketų paleidimo apsigalvojo.
Iš Teherano irgi skrieja itin aštrios žinios – D.Trumpo vyriausybė vis pavadinama tai desperatiška, tai „protiškai atsilikusia“.
Pavojinga įtampa
Pasauliui prašant santūrumo ir susilaikyti nuo situaciją dar labiau eskaluojančių veiksmų, Amerikos prezidentas iraniečiams atsakė taip, kaip įprasta, – tinkle „Twitter“: „Irano puolimas bus sutiktas didžiule jėga. Kai kuriose vietose didžiulė jėga reikš sunaikinimą.“
Pridėkime tai, kad 2015-aisiais pasiektas tarptautinis susitarimas dėl Irano branduolinės programos jau beveik suplėšytas. Taip pat – kad Irane turbūt tuoj nebeliks žmonių, kuriems JAV netaiko sankcijų.
Iranas Persijos įlankoje, bent jau amerikiečių teigimu, puldinėja tanklaivius, o praėjusią savaitę numušė JAV žvalgybos bepilotį orlaivį. Teherano teigimu, lėktuvas žvalgėsi virš Irano teritorijos, tiesa, JAV tikina, esą jis skraidė virš tarptautinių vandenų.
Savo ruožtu Vašingtonas dar gegužę išsiuntė į Vidurinius Rytus lėktuvnešį, keturis bombonešius ir oro gynybos bateriją. JAV taip pat evakavo dalį personalo iš ambasados Irako sostinėje Bagdade – manoma, kad Iranas gali šaliai pavaldžių kovotojų svetur rankomis taikytis į amerikiečius.
Gegužės pradžioje D.Trumpo patarėjas nacionaliniam saugumui Johnas Boltonas viešai pagrasino atsakyti į bet kokius iraniečių antpuolius.
Gera žinia, rašo I.Goldenbergas, yra tai, kad situacija nėra tokia bloga, kokia gali pasirodyti – karo, regis, nenori nė viena, nei kita pusė, galbūt išskyrus užkietėjusį „vanagą“ J.Boltoną.
Irano karinė strategija – ant silpnos ugnies kaitinti įtampą, bet tiesioginės konfrontacijos su JAV išvengti.
Gi Vašingtonas viešai elgiasi itin kietai, bet karinių pajėgų perkėlimas į Persijos įlankos regioną nebuvo labai stambus, juo labiau – neįprastas. Jei JAV tikrai ruoštųsi karui, matytume kur kas dramatiškesnius manevrus.
Bet bloga žinia, anot I.Goldenbergo, yra tokia, kad karas vis tiek gali kilti – nei jei niekas nenori kovoti.
D.Trumpas interviu „Fox Business News“ dar išdidžiai pareiškė, esą Amerika tokia galinga, kad karas su Iranu „netruktų labai ilgai“. Tačiau taip teigti neišmintinga.
Neapsiskaičiavus ar praleidus tam tikrus signalus, net nedidelis susirėmimas gali virti regionine konfrontacija, kurios pasekmės būtų skaudžios ir JAV, ir Iranui, ir visiems Viduriniams Rytams.
Nebūtinai reaguotų kaip Sirija
Konfliktas greičiausiai prasidėtų nuo smulkaus, nesunkiai paneigiamo Irano antpuolio, kurio taikinys būtų aiškiai susijęs su JAV. Pagal šį scenarijų Irano lyderiai nusprendžia pasipriešinti D.Trumpo administracijos spaudimui.
Bloga žinia, anot I.Goldenbergo, yra tokia, kad karas vis tiek gali kilti – nei jei niekas nenori kovoti.
Pavyzdžiui, Teherano už virvelių tampomos šiitų grupuotės gali užpulti JAV karinį konvojų Irake ir taip pražudyti kažkiek amerikiečių karių. Taip pat įmanomas dar kelių tanklaivių Persijos įlankoje užpuolimas.
Irano lyderiai iš patirties žino, kad tokios atakos nesulaukia tiesioginio JAV atsako, jei įmanoma net nelabai įtikinamai paneigti atsakomybę už jas. Juk Irano finansuojami kovotojai 2003-2011 metais Irake nužudė apie 600 JAV karių, bet pasekmės Teheranui nebuvo labai skaudžios.
Vis dėlto šis kartas būtų kitoks – JAV prezidentas yra D.Trumpas, kuris, tiesą sakant, praėjusią savaitę jau buvo nutaręs reaguoti į naujus pranešimus apie užpultus tanklaivius ir apsigalvojo tik paskutinę minutę.
Prisiminkime, kad D.Trumpas 2017 ir 2018 metais jau buvo įsakęs smogti taikiniams Sirijoje po to, kai Basharo al-Assado režimas panaudojo cheminį ginklą. Tad dar viena Irano provokacija gali sulaukti būtent tokio atsako.
Kaip jis atrodytų? Greičiausiai JAV iš oro ir iš jūros smogtų į Irano uostą arba į šiitų kovotojų, veikiančių Irake, stovyklą, esančią Irane.
Ir viešai, ir privačiai JAV vyriausybė pasistengtų pabrėžti, kad tai buvo vienkartinis karinis smūgis siekiant „atstatyti sulaikymo politiką“. Ir Iranas atsitrauks, daugiau pasekmių nebus.
Idealiu atveju Irano lyderiai iš tiesų atsitraukia ir krizė nuslūgsta. Tačiau Teheranas gali ir neatsakyti taip, kaip B.al-Assadas, – tyla.
Juk Sirijos prezidentas jau daug metų įsivėlęs į alinantį pilietinį karą ir tikrai nenorėjo stoti į kovą su JAV. O Iranas pasirinkimų turi kur kas daugiau nei B.al-Assadas.
Agresijos iliuzija
Islamo Respublika gali įsakyti jai pavaldžioms grupuotėms Afganistane, Irake, Libane, Sirijoje ir Jemene atakuoti JAV ir su amerikiečiais susijusius taikinius.
Iranas taip pat turi balistinių raketų, kuriomis gali smogti JAV karinėms bazėms Bahreine, Kuveite, Katare, Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Teheranas taip pat turi minų ir priešlaivinių raketų, kurios gali sukelti tikrą chaosą Hormūzo sąsiauryje ir ne juokais pašokdinti pasaulines naftos kainas. Be to, agresyviu sabotažu ir kibernetinėmis atakomis įmanoma sustabdyti didelę dalį Saudo Arabijos naftos pramonės.
Galiausiai elitinės sukarintos „Quds“ pajėgos leistų Iranui žvalgytis į JAV taikinius visame pasaulyje.
Pavojingų nesusipratimų potencialas gana ryškus – ypač kai sprendimus reikia priimti spaudžiant laikui ir nekonkrečiai informacijai. Be to, akivaizdu, kad iraniečiai ir amerikiečiai vieni kitais nepasitiki.
Tarkime, Iranas gali palaikyti vienintelę JAV raketų salvę didelės karinės kampanijos, į kurią reikia atsakyti žaibiškai ir galingai, pradžia. Tokio apsiskaičiavimo galimybė ypač didelė, nes D.Trumpas mėgsta siautėti „Twitter“, be to, jo patarėjas J.Boltonas kalba kur kas kiečiau nei prezidentas.
Abi pusės taip pat susidurtų su aštria saugumo dilema – kiekvienos iš jų veiksmai greičiausiai atrodys agresyvūs priešininkui.
Iranas gali palaikyti vienintelę JAV raketų salvę didelės karinės kampanijos, į kurią reikia atsakyti žaibiškai ir galingai, pradžia.
Įsivaizduokime, kad krizės metu JAV nusprendžia į regioną atsiųsti lėktuvnešių, kovinių laivų, bombonešių ir naikintuvų. Visa tai – amerikiečių ir sąjungininkų saugumui užtikrinti, bet Irano vadovybė, kaip jau minėta, gali pagalvoti, kad Vašingtone ruošiamasi dideliam puolimui.
Lygiai taip pat galima įsivaizduoti, kad Iranas nutaria savo raketas nuo galimo JAV smūgio apsaugoti išveždamas jas iš saugyklų ir dislokuodamas jas skirtingose šalies vietose.
JAV tokius gynybinius veiksmus gali interpretuoti kaip ruošimąsi dideliam padėties eskalavimui ir atsakyti suduodamos būtent tokį prevencinį smūgį, kurio, ironiška, Iranas siekė išvengti.
Vieno scenarijaus istorija
Pagal vieną scenarijų visi šie padėtį eskaluojantys spaudimai aktyvuoja didesnį konfliktą. Koks jis?
JAV paskandina kelis Irano laivus ir užpuola iraniečių uostą bei karinio parengimo bazes. Iranas atsako panaudodamas minas ir taip užpuldamas JAV laivus Persijos įlankoje, o Teheranui lojalios grupės nužudo dešimtis JAV karių, pagalbos darbuotojų ir diplomatų visame regione.
Be to, Irano raketos smogia JAV bazėms Bahreine, Saudo Arabijoje ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose.
Lyderiai Teherane daro viską, kad parodytų ryžtą, tiesa, stengiasi prie didelio, visa apimančio karo nepriartėti. Bet Vašingtonas atsako vis agresyviau, ir netrukus abi šalys įgriūva būtent į tokį dvišalį karinį konfliktą.
Kas toliau? JAV turėtų pasirinkti – ar tęsti tokią „akis už akį“ konfrontaciją, ar visa jėga smogti Iranui ir sunaikinti didžiąją dalį šios šalies karinių pajėgumų. Taip jau buvo 1991-aisiais, kai JAV per operaciją „Dykumos audra“ iš esmės neutralizavo Iraką.
Pentagonas tuomet rekomenduoja plačius, galingus karinius veiksmus – kad daugiau pavojų iš Irano pusės JAV pajėgoms nekiltų. Tokį planą paremia ir J.Boltonas, ir JAV valstybės sekretorius Mike'as Pompeo, ir pats D.Trumpas, manantis, kad tik taip išvengs pažeminimo.
Į karines bazes Viduriniuose Rytuose JAV tada išsiunčia apie 120 tūkst. karių. Palyginimui, Irake bet kurią dieną 2003-2008 m. laikotarpiu buvo 150-180 tūkst. amerikiečių karių.
Be to, JAV karinės oro pajėgos smogia konvenciniams taikiniams Irane ir sunaikina beveik visą Irano atominės energetikos infrastruktūrą Natanze, Fordove, Arake ir Esfahane.
Sausumos invazija, kurios tikslas būtų režimo Teherane nuvertimas, dar nepradedama, bet kariams įsakoma būtų pasiruošusiems.
Irano pajėgos gana greitai palaužiamos, bet dar spėja surengti galingą kontrataką. Tiksliau, jų puokštę. Prieš JAV karo laivus Persijos įlankoje surengiama dar daugiau atakų.
Raketų smūgiai, kibernetinės atakos ir kiti sabotažo veiksmai prieš naftos gavybos objektus „juodojo aukso“ kainas pasiunčia į seniai regėtas aukštumas – kelias savaites ar mėnesius barelis naftos, ko gero, kainuotų daugiau nei 150 JAV dolerių.
Iranas į JAV karines bazes paleidžia tiek raketų, kiek tik gali. Daug jų nepasiekia taikinių, bet kitos pataiko.
Vis didesnis pavojus kyla JAV kariams Afganistane, Irake ir Sirijoje, o Irano remiami husių sukilėliai Jemene pradeda dar aktyviau rengti išpuolius Saudo Arabijoje.
Teheranas net gali įsakyti vykdyti teroristinius išpuolius JAV ambasadose visame pasaulyje. Tiesa, kažin ar tokios operacijos pavyktų, nes diplomatiniai Amerikos objektai paprastai labai atidžiai saugomi.
Konfliktas įtrauktų ir Izraelį
Į konfliktą gali įsitraukti ir Izraelis, kurio pajėgos susiremtų su šiitų kovotojų grupuote, Libane veikiančia ir kaip ir politinė partija – „Hezbollah“.
Ši grupė turi sukaupusi net 130 tūkst. raketų arsenalą ir yra aktyviai palaikoma Irano, tad nesunku įsivaizduoti, kad iraniečiai galėtų įtikinti „Hezbollah“ užpulti Izraelį – kad tik konflikto kaina JAV ir jų sąjungininkui Izraeliui būtų kuo didesnė.
Priešraketinės gynybos sistema „Geležinis kupolas“ prieš tokį raketų lietų neatsilaikytų, tad Izraelis, neturėdamas kitos išeities, turėtų surengti invaziją į Pietų Libaną ir – greičiausiai – į Pietų Siriją.
Tad tai, kas prasidėjo kaip JAV ir Irano kivirčas, greitai apgaubtų visą regioną. Kentėtų ne tik Irano ajatolų režimas ir civiliai – didžiulius žmogiškuosius ir finansinius nuostolius patirtų JAV, Izraelis, Libanas, Saudo Arabija, kitos regiono valstybės.
JAV aviacijos smūgių dėka Irano branduolinė programa prarastų nuo 18 mėnesių iki trejų metų. Bet oro smūgiai negali sunaikinti mokslininkų, jau žinančių, ką daryti.
Svarbiausia, kad konfliktas nesibaigtų net nutraukus pagrindines karines operacijas. Iranui ištikimus kovotojus aplinkinėse šalyse sunku neutralizuoti konvenciniais kariniais veiksmais, tad tikėtina, kad jie dar daug metų puldinėtų JAV pajėgas Viduriniuose Rytuose.
JAV aviacijos smūgių dėka Irano branduolinė programa prarastų nuo 18 mėnesių iki trejų metų. Bet oro smūgiai negali sunaikinti mokslininkų, jau žinančių, ką daryti.
Be to, toks konfliktas gali paskatinti Iraną, vaizdžiai tariant, lįsti dar giliau po žeme ir iš tiesų pradėti kurti branduolinį ginklą – kol kas, kaip sutaria absoliuti dauguma tarptautinių stebėtojų, Teheranas nuo tokio tikslo susilaiko, nors ir jau pradėjo didinti savo prisodrinto urano atsargas.
Galiausiai net jei JAV ryžtųsi žengti į konfliktą vien su tikslu susilpninti Iraną karine prasme, Vašingtonas netrukus sulauktų prašymų iš Izraelio, Rijado ir Abu Dabio nuversti ajatolų režimą.
O tai greičiausiai reikštų dar didesnę karinę operaciją su tikslu pakeisti svetimos šalies valdžią nei Irake 2003-iaisiais ar Libijoje 2011 metais. Juk Irane šiandien gyvena 80 mln. žmonių – triskart daugiau nei gyveno Irake prieš prasidedant JAV invazijai į šią šalį.
Grėstų milžiniška migracijos krizė
Be to, Irano topografija kur kas sudėtingesnė nei Irako. Tad invazijos kaina su laiku pasiektų trilijardus dolerių.
O kur dar nauja pabėgėlių krizė? Įsivaizduokite, kaip sudrebintų Europą nauja pabėgėlių iš šalies, kurioje gyvena tiek žmonių, kiek Afganistane, Irake ir Sirijoje kartu sudėjus, banga – nors su Iranu kariautų ne europiečiai, o JAV.
Aišku, amerikiečiai gali pabandyti pakurstyti Irano režimo žlugimą be jokios invazijos – taip jau bandyta elgtis su Saddamo Husseino valdžia praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje.
Vis dėlto Iranas, skirtingai nei daugelis kitų pastaraisiais metais vis nestabilesnių regiono šalių, yra ne dirbtinė kolonijinių laikų konstrukcija, o tūkstantmetė civilizacija, kurios žmonės didžiuojasi savo šaknimis.
Menkai tikėtina, kad iraniečiai dėl didelio karo su JAV kaltintų savo pačių valdžią Teherane ar bandytų ją nuversti. Net jei nuverstų, galutinis rezultatas būtų perėjimas nuo teokratinio prie karinės diktatūros režimo.
Blogiausiu atveju Irane kiltų pilietinis karas, o kartu su juo – ir jau minėta milžiniška pabėgėlių banga. Negana to, tokiame chaose lengvai užuovėją rastų džihadistų grupuotės.
Tiesą sakant, bet koks karas – didelis ar mažesnis – su Iranu amerikiečius įklampintų į dar vieną konfliktą Vidutiniuose Rytuose, kurio kaina būtų šimtai milijardų dolerių ir kuris našta taptų ne tik D.Trumpui, bet ir būsimiesiems JAV prezidentams.
Toks konfliktas taip pat reikštų tariamo JAV posūkio į didžiųjų galių varžybas su Kinija ir Rusija pabaigą.
Iš tiesų panašu, kad abi pusės suvokia visus šiuos pavojus – ypač Irano vyriausybė, kuriai karas su JAV reikštų tikrą katastrofą.
Ir turbūt dėl šios priežasties abi pusės toliau stengsis išvengti didelio karo. Tačiau kartais kyla ir karai, kurių niekas nenori.
