Taip sako karinio planavimo ekspertas iš Vašingtono privačios bendrovės RAND, vienos iš autoritetingiausių gynybos srityje. Užpernai ji pagarsėjo teorinėmis pratybomis, po kurių padarė išvadą, kad Rusija Baltijos šalis galėtų užimti per 60 valandų. Šiemet naujas tyrimas irgi rodo, kad, nors NATO turi didelių pajėgumų ir ėmėsi rimtų žingsnių, įprastinių pajėgų pusiausvyra vis dar Rusijos pusėje. Tačiau vienas iš RAND ekspertų „Savaitei“ sakė, kad padėtis pamažu keičiasi.
„Kas pasikeitė? NATO dislokavo pajėgų priešakyje, Baltijos šalyse. Dėl sustiprinto priešakinio buvimo iniciatyvos kiekvienoje iš trijų Baltijos šalių atsirado daugiašaliai batalionai. Taigi, regione turime kur kas tvirtesnį karinį buvimą iš NATO pusės. Tuo pat metu pačios Baltijos šalys padidino išlaidas gynybai ir pradėjo stiprinti savo pačių savigynos pajėgumus. Taigi, turime sąveiką — pačios NATO narės tapo sunkesniais taikiniais, o NATO partnerės perkelia pajėgas į priešakį, kad padėtų jų savigynai. (...) Mūsų tyrimas padarė išvadą, kad konflikto pradžioje turi būti dislokuotos trys sunkiosios brigados norint sulėtinti tokį įsiveržimą, kokio tikėtumės. Kol kas to nėra, viskas dar ne taip.“, – teigia „Rand Corporation“ vyresnysis gynybos analitikas Davidas Shlapakas.
– Naujausias RAND tyrimas sako, kad vis dar nėra pusiausvyros su Rusija, ypač kalbant apie sunkiąją ginkluotę. Ką galima padaryti tam spręsti?
– Na, dalis problemos yra paprasčiausia geografija. Rusija niekur nedings, jos vakarų karinė apygarda ribojasi su Baltijos respublikomis. Taigi ji gali lengvai dislokuoti ten labai daug pajėgų, savo pačios sienų ribose. Taigi ji gali gana tiesiogiai duoti atkirtį NATO žingsniams. Kai ką ji jau ir padarė: kai NATO ėmė stiprinti laikyseną Baltijos šalyse, ji viduje perkėlė kai kuriuos dalinius. Taigi tam tikras disbalansas tikriausiai neišvengiamas. Bet iššūkis NATO yra neleisti, kad šis disbalansas taptų toks vienpusiškas, kad Rusija galėtų pažiūrėjusi į šį scenarijų pasakyti: čia laimėsime lengvai, galime įžengti ten ir nušluoti NATO greitai ir minimaliomis išlaidomis.
– Iš to, ką sakote, atrodo, kad Rusija kliaujasi, kaip rašote, ne mažais žaliais žmogeliukais, bet sunkiuoju žaliu metalu.
– Jei pasvarstytume apie Rusijos taktiką — per pastaruosius dešimt metų nuo karo Gruzijoje matome, kad Rusija rodo milžinišką lankstumą pritaikydama savo karines pastangas savo strateginiams tikslams. Jei darbui atlikti tinka maži žali žmogeliukai, kaip Krymo atveju, pasitelkiami jie. Bet neturėtume pamiršti, ir kad šių žaliųjų žmogeliukų užnugaris buvo daugiau kaip 20 tūkstančių Rusijos karių, dislokuotų prie Ukrainos sienos.
Manome, kad Baltijos šalyse ji tikriausiai panaudos panašią strategiją — sieks įplieksti vietinę įtampą tarp rusų tautinių mažumų, galbūt panaudos iš Rusijos atsiųstus provokatorius, tada panaudos žaliuosius žmogeliukus padėčiai dar įkaitinti. Bet galų gale, kaip ir Ukrainoje, bus pasirengusi panaudoti įprastinę karinę galią savo tikslams pasiekti. NATO turi gebėti atsakyti į bet kurią šio spektro dalį. Reikia gebėti atsakyti nuo žemiausio lygio, politinių veiksmų, iki aukščiausio lygio — tradicinio karinio konflikto.
– Kalbant skaičiais, NATO sąjungininkai turi kur kas daugiau galios. Bet ar nėra tikroji problema politinės valios trūkumas?
– Dalis problemos yra geografija ir laikas, abu jie susiję. Rusija gali nusiųsti daugiau galios į Baltijos mūšių lauką greičiau negu pajėgtų NATO. Taigi manome, kad teisingas atsakymas yra neleisti jai laimėti jau pačioje pradžioje, parodyti, kad turime ir politinės valios, ir karinių pajėgumų užkirsti kelią jai pasiekti greitą pergalę — taip ji tiesiog ir nesiims mėginti. Politinė valia — na taip, dėl to yra klausimų, nes NATO pajėgumai puikiausiai leidžia nusiųsti tris ar keturias brigadas, nusiųsti pakankamai pajėgų į priešakį, kad išvengtume būtinybės atsikovoti tai, kas jau prarasta.
– Pajėgų surinkimo greitis ir dislokavimo greitis — kiek tai svarbu?
– Be galo svarbu. Per Šaltąjį karą NATO turėjo ištisą infrastruktūrą, skirtą greitam pajėgų permetimui į kovines pozicijas ir kad pastiprinimai iš kitų Europos dalių ir Jungtinių Valstijų galėtų greitai pasiekti kovos veiksmų teatrą ir jame greitai pasiekti mūšį. Dabar to nebeturime. Kaip tik čia milžinišką indėlį gali įnešti Amerikos sąjungininkės Europoje — tuo, į ką investuoja, kuo gali prisidėti prie Aljanso atsako.
– O apskritai — ar esate linkęs matyti stiklinę pusiau pilną, ar pusiau tuščią?
– Kaip karinio planuotojo, mano instinktyvi reakcija yra matyti dalykus pusiau tuščius. Bet esu kur kas labiau optimistiškas negu prieš dvejus metus. Man daro įspūdį, kad NATO tiek pažengė, kad Jungtinės Valstijos toliau rodo ištikimybę NATO, kad ši administracija iš esmės padidino būsimojo biudžeto išlaidas Europos atgrasymo iniciatyvai — manau, tai labai geras ženklas. Taigi esu linkęs stiklinę matyti kaip besipildančią. Kiek ji pilna — ko gero, nenorėčiau dabar apibūdinti.
