Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) karjerą pradėjusi lietuvė dabar daug laiko praleidžia JAV ir Meksikos pasienyje. Ji tiria, kaip šiame rajone gelbėtojai – ugniagesiai ir saugumo darbuotojai – padidinto saugumo sąlygomis reaguoja į nelaimingus atsitikimus abiejose sienos pusėse.
15min su I.Jusionyte kalbėjosi apie tai, kas yra antropologija, kaip gyvena žmonės JAV ir Meksikos pasienyje ir kokių pasekmių D.Trumpo siena turėtų abiejų valstybių piliečiams.
– Esate antropologijos daktarė. Kaip paprastai paaiškintumėte skaitytojui, kas yra antropologija ir ką tyrinėja antropologai?
– Antropologija – tai mokslas (logos) apie žmogų (antropos). Mano studijų sritis yra kultūrinė arba socialinė antropologija, kuri tyrinėja žmonių bendruomenes bei kultūras, žmonijos įvairovę. Kitaip sakant, mums įdomu, kiek yra įvairiausių būdų būti žmogumi.
Kaip sakė žymus amerikiečių antropologas Cliffordas Geertzas, būti žmogumi nereiškia būti kiekvienu ar bet kuriuo žmogumi, nes žmonėmis mes tampame per savo kultūrą ir visada tampame konkrečios kultūros žmonėmis. Javos salos gyventojai sako, kad būti žmogumi reiškia būti javiečiu.
Yra daug būdų būti žmogumi. Nors visiems žmonėms, kad išgyventų, reikia tų pačių dalykų – maisto, namų, bendruomenės, saugumo ir t.t. – žmonės ruošia ir valgo įvairų maistą, laikosi skirtingų gyvenimo erdves reguliuojančių normų, vadovaujasi įvairiomis giminystės ryšių sampratomis, nesutaria dėl pavojų.
Lygiai taip pat įvairios socialinės bei kultūrinės grupės turi skirtingas sveikatos, grožio, tikėjimo, teisės sampratas. Antropologai studijuoja tą įvairovę, interpretuodami idėjas ir papročius platesniame kontekste. Kiekvieną paprotį, kiekvieną veiksmą, kiekvieną kūrinį antropologai supranta kaip konkrečios kultūros dalį. Tokios lyginamosios kultūrų studijos vadovaujasi prielaida, kad nė viena kultūra nėra geresnė už kitą, nors tai nereiškia, kad negalima nesutikti su konkrečiais veiksmais ar idėjomis. Kultūrinis reliatyvizmas nėra tas pats, kas etinis reliatyvizmas.
Antropologija yra paremta etnografija, pagrindinis jos metodas – dalyvaujamasis stebėjimas. Antropologai negali svarstyti apie kultūrų įvairovę sėdėdami universiteto bibliotekoje – jų žinios kyla iš gyvenimo toje bendruomenėje, apie kurią rašo.
Antropologai negali svarstyti apie kultūrų įvairovę sėdėdami universiteto bibliotekoje – jų žinios kyla iš gyvenimo toje bendruomenėje, apie kurią rašo.
Kokiomis temomis besidomėtų, antropologai mėgina jas suprasti žvelgdami iš apačios į viršų, t.y. jie nebando pritaikyti realiam socialiniam pasauliui abstrakčių modelių ar teorijų. Teorijos gimsta stebint praktiką, analizuojant kalbą ir papročius, tokius, kokie jie yra, ne idealias jų formas.
Nors vystantis šiam mokslui, antropologai daugiausia studijavo nykstančias kalbas ir kultūras – Jungtinėse Valstijose tai buvo vietiniai gyventojai: irokėzai, dakotai – bei dirbo Europos šalių kolonijose Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje, šiuolaikiniai antropologai tyrinėja ir savas šalis bei kultūras. Yra antropologų, studijuojančių Volstryto prekeivius, Ganos jūrų uostų muitininkus, gyvybės draudimo rinką Pietų Afrikoje, kyšių davimą posovietinių šalių ligoninėse ar demografinę politiką Kinijoje.
Kitaip tariant, nėra temos, kuria antropologai nesidomėtų. Nuo kitų socialinių mokslų mus labiausiai skiria etnografinis metodas, „iš apačios į viršų“ problemų supratimas ir jų analizė konkrečiame kultūriniame kontekste.
Taip pat svarbu ir tai, kad antropologai įprastai dažniau dėmesį skiria mažiau žinomoms istorijoms, marginalijoms, nepatenkančioms į hegemoniškus pasakojimus, į dominuojančias tautines, religines, politines ideologijas. Antropologija parodo, kad viskam yra alternatyvų, kad yra kitų būdų organizuoti visuomenę – jos ekonomiką, politiką, teisę. Antropologai dėl to kartais laikomi radikaliais egzistuojančios visuomeninės santvarkos kritikais.
Bet tas radikalizmas, ta kritika atsiranda iš lyginamųjų kultūrų studijų. Tyrinėjant alternatyvias bendruomenes, skirtingas kultūras, supranti, kad nacionalinė valstybė nėra vienintelė politinės organizacijos forma, kad rinkos ekonomika yra tik viena iš galimų ekonominių santvarkų, kad yra alternatyvų, kurios nėra prastesnės už tai, ką dabar turime ir priimame kaip savaime suprantama, kaip neginčijamą duotybę. Tas supratimas išlaisvina mąstymą ir padeda kritikuoti egzistuojančią santvarką.
– Kaip nutarėte tapti antropologe?
– Antropologija pradėjau domėtis per bakalauro studijas TSPMI, lankydama Gintauto Mažeikio politinės antropologijos kursą. Tais pačiais metais buvau priimta į tuomet dar veikusią Atviros Lietuvos Fondo organizuojamą Atviros Visuomenės Kolegiją, kur taip pat gilinausi į šį naują mokslą rašydama apie Naujųjų Žiemgalininkų judėjimą.
Kai atėjo laikas svarstyti, ką norėsiu veikti pabaigusi TSPMI, abejonių jau neturėjau – žinojau, kad noriu mokytis antropologijos ir kad dėl to turiu išvykti iš Lietuvos, kur galimybės tai padaryti buvo labai ribotos.
– Šiuo metu rašote knygą „Slenkstis: ekstremalios situacijos ir reakcija į jas JAV ir Meksikos pasienyje“ („Threshold: Emergency and Rescue on the U.S.-Mexico Border“). Apie ką bus ši knyga? Kodėl Jus sudomino būtent JAV-Meksikos pasienis?
– Šia knyga tęsiasi mano domėjimasis sienomis ir pasieniais. Dar doktorantūros metais norėjau studijuoti JAV-Meksikos sieną, suprasti, kaip su narkotikų prekyba susijęs smurtas daro įtaką vietinei žiniasklaidai.
Bet tai buvo 2007 metai, pati Meksikos prezidento Felipe Calderóno paskelbto karo su narkotikų karteliais pradžia. Žurnalistai, kurie rašė ne tai, ko norėjo pasienio miestus kontroliuojančios organizuoto nusikalstamumo grupės, buvo žudomi. Dėl saugumo sumetimų negalėjau ten vykti daryti etnografinio tyrimo. Tad ieškojau kito pasienio, kur galėčiau kelti panašius klausimus.
Daktaro disertaciją parašiau praleidusi metus Igvasu miestelyje Argentinos pasienyje su Paragvajumi ir Brazilija. Mano pirmoji knyga yra apie žurnalistus, kurie gyvena ir dirba pasienio zonoje, ir apie tai, kaip jie atskiria, kurios neteisėtos veiklos – kaip antai prekyba kontrabandiniais vaisiais ar narkotikais, ar žmonėmis – taps naujienomis ir kurios liks viešąja paslaptimi. Siekiau suprasti, kaip siejama žinių ar žinojimo gamyba ir saugumo samprata.
Prieš keletą metų, kai pradėjau ieškoti naujos temos, nusprendžiau rašyti apie teisės ir moralės santykį valstybės pakraštyje. Šį kartą mane domino ne žurnalistai, o gelbėtojai – ugniagesiai bei greitosios pagalbos darbuotojai – kurie padeda nelegaliai sieną kertantiems migrantams, kai šie susižeidžia krisdami nuo metalinės tvoros ar pasiklysta atokiose dykumos zonose Pietų Arizonoje.
Gelbėtojai yra gana keblioje padėtyje, nes būdami viešųjų paslaugų tiekėjais jie dirba savivaldybei, tad yra valstybės dalis ir jai atstovauja; bet jie taip pat vadovaujasi humanitariniais principais ir teikia pagalbą visiems, nesvarbu, kokia sužeistojo teisinė padėtis Jungtinėse Amerikos Valstijose. Dėl tokios dviprasmės situacijos kyla nesutarimų – ar gelbėtojai turi įduoti nelegaliai sieną kirtusius migrantus Pasienio apsaugos tarnybai, kuri jų lauks prie ligoninės durų ir vėliau areštuos bei deportuos? Kai kurie sako taip, kiti ne. Kai kurie bendradarbiauja su pasienio apsauga, kiti ne. Ar etiška yra „suplakti“ pagalbą sužeistiesiems su teisėsauga?
Svarbu tai, kad nemažai ugniagesių gelbėtojų Arizonoje yra gimę Meksikoje, ar bent jų tėvai yra ten gimę; jie kerta sieną kiekvieną dieną, nes dalis jų šeimos narių gyvena JAV pusėje, o kita dalis – Meksikoje. Jie supranta, kad siena yra sutartinė riba. Prieš pusantro šimto metų visa ši teritorija – Arizona, Teksasas, Kalifornija – priklausė Meksikai.
O dabar kiekvieną dieną jie mato, kaip saugumo strategijos ir infrastruktūra žaloja žmones, kurie rizikuoja gyvybe ieškodami darbo, norėdami pamatyti tėtį ar motiną ar bėgdami nuo smurto ir nusikalstamumo. Meksikos ir JAV ugniagesiai kartu gesina gaisrus. Gaisrai nepaiso administracinių ribų ir prasidėję vienoje sienos pusėje pereina į kitą, tad ugniagesiai seka paskui juos. Taip pat jie kartu ieško skenduolių pasienio upėse ir kanaluose.
Meksikos ir JAV ugniagesiai kartu gesina gaisrus. Gaisrai nepaiso administracinių ribų ir prasidėję vienoje sienos pusėje pereina į kitą, tad ugniagesiai seka paskui juos.
Gelbėtojams etninės, politinės, socialinės ribos neegzistuoja. Tai labai įdomi situacija. Knyga ir bus apie tai, kaip gelbėtojai dirba tokios simbolinės, teisinės, politinės įtampos sąlygomis.
Ši tema man pasirodė ypač aktuali, nes pati esu savanorė-gaisrininkė ir paramedikė (JAV pirmąją pagalbą suteikia paramedikai – gydytojai bei seselės laukia ligoninės priimamajame). Meksikoje etnografinį tyrimą atlikti gaisrinėse ir važinėjant greitosios pagalbos automobiliais šiek tiek saugiau nei su žurnalistais, rašančiais apie organizuotą nusikalstamumą, tad šįkart mano universitetas neturėjo nieko prieš, kad vykstu į pasienį. Be to, smurtas JAV-Meksikos pasienyje pastaraisiais metais nebuvo tokia didelė problema kaip anksčiau.
– Papasakokite apie knygos rašymo procesą. Kaip suprantu, Jūs rašydama knygą nuolat būnate pasienyje ir stebite, kaip į ekstremalias situacijas reaguoja gelbėtojai ir patys žmonės?
Kiekvienas antropologinis tyrimas yra paremtas metodu, kurį vadiname „dalyvaujamuoju stebėjimu“. Jis buvo išrastas lenkų kilmės britų antropologo Bronislawo Malinowskio, kuris dėl Pirmojo pasaulinio karo keletui metų buvo įstrigęs Australijai priklausančioje Trobriando saloje netoli Naujosios Gvinėjos. Nuo to laiko tikimasi, kad kiekvienas antropologas atliks apie metų trukmės „lauko tyrimą“.
O „lauko tyrimas“ ir yra vietinių gyventojų elgesio stebėjimas bei dalyvavimas bendruomenės gyvenime – tiek viešuose, tiek privačiuose jos reikaluose. B.Malinowskis rašė, kad antropologas turi tapti visiems įprasta, kad ir įkyria, kasdienybės dalimi.
Kadangi mano tyrimas ir rašoma knyga yra apie pasienyje dirbančius gelbėtojus, su jais ir leidžiu visą laiką: kartu šluojam grindis ir plaunam indus, kartu žiūrim televizorių, taip pat kartu važiuojam į avarijas, gaisrus, kitus nelaimingus atsitikimus. Kartais jiems padedu suteikti pirmąją pagalbą sužeistiesiems, kartais, kai mano pagalbos nereikia, fotografuoju ar užsirašinėju, kas vyksta.
JAV-Meksikos pasienyje esančiame Nogaleso mieste – pusė to miesto yra Meksikoje, kita pusė Jungtinėse Valstijose – jau praleidau apie dešimt mėnesių. Kartais pusę dienos praleidžiu Meksikoje, o kitą – JAV, tad per sieną vaikštau pirmyn ir atgal, kartais net keletą kartų per dieną. Gelbėtojai, su kuriais dirbu, irgi dažnai kerta sieną: vyksta į susitikimus, mokymus, treniruotes.
Visą reikalingą medžiagą knygai jau surinkau. Turiu šimtus puslapių užrašų, interviu įrašų, dokumentų, tad dabar tęsiu knygos rašymą Bostone. Bet kas keletą mėnesių vis grįžtu į pasienį susitikti su tyrimo dalyviais, pasidalyti savo mintimis, išgirsti naujienų.
– Kaip atrodo gyvenimas JAV-Meksikos pasienyje iš arti? Iš didžiųjų žiniasklaidos priemonių pranešimų, politikų kalbų dažnai atrodo, kad tai – pavojingas regionas, nuolat egzistuojantis vos ne karo padėtyje. O kaip yra iš tiesų?
– Kaip ir bet kurioje šalyje ar didesniame mieste, pasienyje yra nesaugių vietų. Dar prieš kokius penkerius metus Siudad Chuaresas Meksikoje buvo vienas iš pavojingiausių miestų pasaulyje pagal ten įvykdytų žmogžudysčių kiekį. Smurtas kilo dėl to, kad dvi organizuoto nusikalstamumo grupės – Sinaloa ir Juárez karteliai (nors tai nėra karteliai ekonomine prasme) – kovojo dėl teritorijos, per kurią patogu patekti į JAV narkotikų rinką.
Bet tuo pačiu laikotarpiu El Pasas Teksaso valstijoje, kurį galima pasiekti perėjus iš Siudad Chuareso tiltu, buvo visiškai saugus ir ramus. Šiuo metu pavojingesnės yra mažesnės gyvenvietės, kaip Sasabe ar Sonoyta, miesteliai šiaurės Sonoroje, kuri ribojasi su Arizona, ar dar atokesnės vietovės Sonoros dykumoje.
1994 metais pradėjus stiprinti pasienio saugumą – tuomet buvo išleista nauja JAV pasienio apsaugos strategija ir jos pagrindu pastatyta pirmoji plieninė tvora tarp Meksikos ir JAV – narkotikai pradėti gabenti per ten, kur pasienio apsaugos darbuotojų buvo mažiau, kur vietoj plieninio aptvaro tėra vielinė tvora, kur mobilūs telefonai neturi ryšio, kur greitoji pagalba ar policija neatvyks greičiau nei už valandos ar dviejų.
Per tas vietoves keliauja ir migrantai. Ten veikia ir plėšikai, kurie juos užpuola ir gali būti tikri, kad niekas jų nepagaus. Tam tikra prasme yra tokių vietų, kurias galima pavadinti niekieno žeme, kur nepasiekia nei Meksikos, nei JAV teisėsauga.
Bet tai išimtys. Tik nukentėję migrantai bei kai kurie ūkininkai, turintys žemių pasienyje, apie tai žino. Pasienio miestai niekuo nesiskiria nuo miestų, esančių toliau nuo sienos. Iš tiesų, dėl pasienio apsaugos, čia teisėsaugos net daugiau nei kitur. Nogalesas Sonoroje (Meksika) turi apie 300 000 gyventojų (kai kuriais duomenimis, net pusę milijono), o Nogalesas Arizonoje – tik 20 000, ir dauguma jų kerta sieną beveik kasdien, nes turi šeimos narių abiejose jos pusėse. Daug pasienio gyventojų turi dvigubą JAV ir Meksikos pilietybę. Niekada nesijaučiau nesaugi nė vienoje sienos pusėje.
– D.Trumpo žadama siena su Meksika – jei ji išties iškils, kokį poveikį turės pasienio gyventojams abiejose šalyse?
– D.Trumpo siena susirūpinę tik tie, kurie nėra buvę Meksikos-JAV pasienyje. Vietos gyventojai po rinkimų nebuvo nustebę visomis tomis kalbomis apie „didelę ir gražią sieną“ dėl to, kad siena ten jau yra. Ji yra kasdienio gyvenimo dalis.
D.Trumpo siena susirūpinę tik tie, kurie nėra buvę Meksikos-JAV pasienyje. Vietos gyventojai po rinkimų nebuvo nustebę visomis tomis kalbomis apie „didelę ir gražią sieną“ dėl to, kad siena ten jau yra. Ji yra kasdienio gyvenimo dalis.
Nors pirmoji vielinė tvora buvo pastatyta maždaug prieš šimtą metų, tik 1994 m. ji pakeista plieno lakštais – tais pačiais, kurie buvo naudoti Vietnamo kare kaip kovinių lėktuvų ir sraigtasparnių nusileidimo takai. Deja, tų lakštų kraštai buvo tokie aštrūs, kad dažnai perpjaudavo orlaivių padangas, dėl to karo lauke jų buvo atsisakyta ir jie tapo nemokama žaliava. Kažkam kilo mintis juos panaudoti sienai su Meksika. Nelegaliai per tą plieno tvorą perlipti mėgindavę žmonės kartais netekdavo pirštų – gelbėtojai dar dabar prisimena tvoros aštrių kraštų amputuotus pirštus.
2011 m. buvo nutarta pakeisti sienos dizainą. Dabartinė tvora kur kas aukštesnė – siekia iki trisdešimt pėdų aukščio – ir nuo jos nukritę žmonės dažniausiai susilaužo kojas. Bet kad ir kokia tvora ar siena bebūtų (Nogaleso gyventojai tą konstrukciją vadina siena, o ne tvora), tie, kas nori ją įveikti, visada ras būdų. Nogalesas garsėja kaip pasaulio tunelių sostinė – per pastaruosius dvidešimt metų jų rasta daugiau nei šimtas, o kiek turbūt nerasta?
Be to, tiek narkotikai, tiek nelegalūs imigrantai į šalį gali patekti per atokias vietoves, kur sieną statyti nepraktiška, nes be priežiūros ji vis tiek greitai būtų sugriauta. O pasienio apsauga neturi ir neturės užtektinai darbuotojų nuolat prižiūrėti apie du tūkstančius mylių besitęsiančią sieną. Be to, aklina siena užkirstų kelią migruojantiems gyvūnams ir sukeltų kitų aplinkosaugos problemų.
Net buvęs JAV pasienio apsaugos tarnybos vadovas Gilas Kerlikowske prieš keletą savaičių žiniasklaidai pasakė, kad Trumpo žadama ištisa siena yra nelogiškas sprendimas. Toks milžiniškas projektas, žinoma, pripildytų verslininkų kišenes (cementą gaminančių įmonių akcijos sausio pabaigoje pabrango), bet galiausiai už visiškai neefektyvią sienos apsaugos strategiją teks mokėti JAV gyventojams.
Toks milžiniškas projektas, žinoma, pripildytų verslininkų kišenes (cementą gaminančių įmonių akcijos sausio pabaigoje pabrango), bet galiausiai už visiškai neefektyvią sienos apsaugos strategiją teks mokėti JAV gyventojams.
Jei meksikiečiai nustos kasdien vykti apsipirkti į Arizonos pasienio miestus (ar dėl pasunkintų sienos perėjimo taisyklių, ar dėl kurstomos neapykantos, diskriminacijos, rasizmo), dauguma tų miestų sužlugs. Tos bendruomenės egzistuoja tik dėl tarpusavio santykių. Bet nacionalinėje žiniasklaidoje bei „Twitter“ tinkle sienos retorika yra galingas politinis ginklas, kuriuo Trumpas pateisina savo pažiūras ir veiksmus realios situacijos nesuprantančių piliečių akivaizdoje.
– Kaip TSPMI patirtis praverčia JAV? Kokie įgūdžiai, įgyti Lietuvoje, labiausiai naudingi ten?
– Mano kelias į antropologiją prasidėjo TSPMI. Ten ne tik pirmą kartą sužinojau apie politinę antropologiją, bet kitų paskaitų ir seminarų metu supratau, kad mėgstu socialinę teoriją bei politinę filosofiją. Bet svarbiausia, turbūt, visgi buvo ne formalus mokslas, o bendruomenė. Ji skatino gilintis į knygas, mokytis mąstyti ir diskutuoti, tas žinias išsinešti iš už universiteto sienų, pritaikyti visuomeninėje veikloje, o įgytas patirtis parsinešti atgal į auditorijas ir rašto darbus.
Kaip politikos mokslų studentei, man nebuvo gana tų, iš socialinių pasaulių į mokslo instituciją parsineštų žinių, norėjosi daugiau. Antropologija – su lauko tyrimais, dalyvaujamuoju stebėjimu, organiškai iš patirties besivystančiomis teorijomis – man buvo pats tas.
– Kokie jūsų ateities planai? Ar turite minčių grįžti į Lietuvą?
– Į Lietuvą grįžtu bent porą kartų per metus. Čia leidžiu ilgas vasaros ir trumpas žiemos dienas rašydama knygas ir straipsnius, skaitydama. Lietuva yra mano ir mano šeimos namai. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos.
Bet šiuo metu dirbu Harvardo universitete ir dar kurį laiką tikiuosi likti Bostone. Kaip jaunai mokslininkei, man reikia užsitarnauti akademinį laipsnį ir tai nėra nei lengvas, nei greitas procesas.
Bet labai norėčiau, kai tik atsiras galimybė, daugiau dirbti su Lietuvos studentais ir moksleiviais, galbūt po keleto metų atvykti dėstyti antropologijos kursus Lietuvoje. Nors ir esu Lotynų Amerikos tyrinėtoja, Lietuva manęs niekad nenustos žavėti ir stebinti. Manau, kad ateityje ją būtinai įtrauksiu ir į savo mokslinius darbus.
