Europoje pakloti tarptautinės tvarkos byrėjimo pamatai
„Prieš tai aš giliai miegojau. Todėl mes leidome, kad tai atsitiktų. Kai jie išžudė kongresą, mes nepabudome. Kai jie apkaltino teroristus ir pašalino konstituciją, mes taip pat nepabudome. Dabar aš pabudusi...“ – gana grėsmingai skamba naujojo JAV serialo, pakerėjusio šalį, reklama.
Kai jie išžudė kongresą, mes nepabudome. Kai jie apkaltino teroristus ir pašalino konstituciją, mes taip pat nepabudome.
„Tarnaitės pasakojimas“ apsakymo forma pasirodė dar 1980 m., tačiau kalbėjo būtent apie šį laikotarpį, erą, kurioje gyvename. Tironiškame pasaulyje nebėra liberalių idėjų, visuomenė suskirstyta į griežtas socialines klases, skirtas tarnauti valstybei, pinigai tokioje valstybėje praranda reikšmę, pasakojama LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“.
Žinoma, fantastinis totalitaristinis naratyvas yra itin toli nuo šiandienos realybės, bet kritikai, apžvelgdami televizijos serialą, nenorom, bet pripažino – istorija itin aktuali. Gana skaudžiai sureagavo „New York Times“ apžvalgininkas. Ant jo, ši istorija kalba apie dabartinius iššūkius globalizmui ir liberalizmu, kurį bando suvalgyti vis didėjanti nacionalizmo banga.
Matyt, tai ir traukia žiūrovus prie šio pasakojimo – kai ore sklandančios idėjos materializuojasi futuristiniame naratyve, taip ir norisi mesti akį į „o kas būtų, jeigu būtų“.
„Jėgos, pavertusios nacionalizmą krize Vakaruose, paplis po visą pasaulį“, – straipsnį „Ateinanti banga“ žurnale „Time“ pradeda JAV tarptautinių santykių politologas Ianas Bremmeris.
Tarptautinės tvarkos byrėjimo pamatai, pasak autoriaus, yra pakloti Europoje. Tam, kad galėtų geriau iliustruoti savo mintį, pasitelkiama itin šviežia euforija. Štai Europos Sąjungos gerbėjai, pasak jo, pasijautė geriau, kai kovą Nyderlandų populistas Geertas Wildersas pralaimėjo rinkimus. Dar šviesesnė ateitis prieš akis išniro paaiškėjus, kad Vokietijos rudens rinkimuose nėra stiprių antieuropietiškų nuotaikų kurstytojų. Tada atėjo gegužės 7-oji. Emmanuelio Macrono pergalė prieš Marine Le Pen Prancūzijos rinkimuose tarsi signalizuoja, kad populizmo sezonas baigėsi.
Daugėja iššūkių globaliam pasauliui
Vengrija ir Lenkija vis nuožmiau atmeta liberalias nuostatas, bjaurėja derybos dėl „Brexito“. O nepasitenkinimas ES kaip banga vilnija po regioną.
Bet straipsnio autorius įspėja neskubėti. Žurnalas „Time“ sugeba pažvelgti į mūsų regioną iš šalies. Jei gyvename iliuzijose, kad buvę ir ateinantys rinkimai yra populizmo pabaiga, I.Bremmeris gana griežtai nuima šiuos rožinius akinius.
„Nepasitenkinimas įstatymais, kurių liepia laikytis eurokratai, ir sienų apsaugos klausimas verčia abejoti, kad antieuropietiška karštinė baigėsi. Vengrija ir Lenkija vis nuožmiau atmeta liberalias nuostatas, bjaurėja derybos dėl „Brexito“. O nepasitenkinimas ES kaip banga vilnija po regioną.“
Ši citata verčia sugrįžti į realybę ir kvestionuoti atsiradusį ramybės jausmą. Bet straipsnis iš karto skuba pabrėžti, kad tai ne tik Europos problema. Iššūkiai tradiciniam globaliam pasauliui matomi ir JAV, kur, atrodo, naujasis prezidentas Donaldas Trumpas vis dėlto laikosi nuoseklios respublikonų politikos, nors jo sekėjai tikisi gilesnio valstybės gyvenimo supurtymo.
Politologas pastebi ir prezidento ištiestą ranką Turkijos, Egipto ir Filipinų vadovams, o tai, pasak jo, reiškia giminingumą su agresyviais galiūnais: „Trumpai tariant, nacionalizmas niekur nedingo, nes jį sukėlusios problemos vis dar su mumis. Turtingose pasaulio valstybėse daugėja gyventojų, manančių, kad globalizmas tarnauja elitui, kuriam nerūpi tautos ir sienos. O politikai nesiūlo efektyvių problemų.“
Blogiausios naujienos ateina iš tolimųjų regionų
Būtent turtingųjų ir vargstančiųjų supriešinimas, pasak autoriaus, gali tapti kertine problema, sugriausiančia dabartinę tikrovę. Todėl politologas tarsi tarp kitko brūkšteli – „artėja dar didesnė krizė“.
Globalios vidurinės klasės atsiradimas yra vienas iš didžiausių dabartinės istorijos pasiekimų.
Ką jis turi omeny? Blogiausios naujienos, pasak I.Bremmerio, ateina iš tolimųjų regionų. Bandydamas įrodyti, kad įniršis, purtantis Europą ir JAV, persiduos ir likusiam pasauliui, I.Bremmeris pasiremia praeitimi: Vakarų finansų krizės drebėjimas sugebėjo nusiųsti cunamio bangas po visą pasaulį. Tokia loginė seka jam atrodo gana natūrali ir nacionalizmo bangos atveju.
„Globalios vidurinės klasės atsiradimas yra vienas iš didžiausių dabartinės istorijos pasiekimų. Jis leido daugiau kaip milijardui žmonių pakilti iš skurdo, į viršų šovė raštingumo rodikliai, o priėjimas prie švietimo ir sveikatos apsaugos tapo norma. Tačiau ši banga nusinešė ne visus laivus, kas liko seklumoje, yra labai nelaimingi.
Globali prekyba paveikė pramonę, technologiniai pokyčiai turėjo didelės įtakos darbovietėms. Darbo vietos naikinamos, todėl pasaulio tradicinė vidurinė klasė nyksta. Vietiniai gyventojai piktinasi darbo ieškančiais imigrantais, o Europoje skolų krizė privertė vienas valstybes taupyti, kitas – pasinerti į stagnaciją būtent tuo metu, kai prasidėjo pabėgėlių iš Artimųjų Rytų antplūdis. Tai maitina nusikalstamumo, terorizmo ir nacionalinio identiteto krizės baimes“, – rašo I.Bremmeris.
Bet jeigu ši seka ir galėtų būti, kaip sakoma, pritempta, politologas iš karto griebiasi realių pavyzdžių. Ir ne bet kokių, o iš tiesų verčiančių sunerimti. Į jo akiratį pakliuvo tokios didžiosios ekonomikos, kaip Kinija, Indija ir Brazilija. O mes jau žinome, kad jeigu koks trumpas sujungimas įvyksta ten, pasaulio lyderių ir ekonomikos ekspertų burnoje atsiranda kartus skonis.
Politinis oportunizmas yra universalus
Nors Vakarai vienaip ar kitaip sugeba bent kažkiek nuraminti politines krizes ir gyventojų nepasitenkinimą, bet besivystantys pasaulio regionai neturi pakankami įrankių stresui malšinti. Šiai tiesai įrodyti autorius toli pavyzdžių neieško. Pirmasis iššūkių globalizmui skyrius ėmė kurtis kartu su Arabų pavasariu, parodžiusiu ne tik valdžios ir nelygybes krizę, bet ir gyventojų dramą, kai šie supranta, kaip stipriai atsilieka nuo likusio pasaulio.
Ir galiausiai, pasak I.Bremmerio, viskas susiveda į pajamų nelygybę. Atotrūkis tarp turtingųjų ir skurstančiųjų nestabdomai auga Rusijoje, Turkijoje, Indonezijoje, Kinijoje, Brazilijoje Meksikoje ir Saudo Arabijoje.
„Mažiau uždirbantys gyventojai šiose šalyse vis sparčiau supranta, kad neturi tinkamų namų, galimybių mokytis, įsidarbinti, niekas jų nesaugo nuo nusikaltimų. O tai reiškia, kad neramumai itin arti. Mes jau matėme, ką tai reiškia Brazilijoje ir Turkijoje, kur milijonai piktų piliečių užpildė miestų gatves protestuodami prieš korupciją ir prastas viešąsias paslaugas.“
O ką darys šie jau protestavę Turkijos gyventojai, kai technologiniai pokyčiai darbovietėje sunaikins jų darbo vietą? O jeigu taip pat atsitiks Kinijoje ir Indijoje, kur valdžia yra tiesiogiai siejama su darbo vietų kūrimu?
Straipsnyje „ateinanti banga“ politologas šias paraleles veda ir į kitas Artimųjų Rytų valstybes, kur du penktadaliai gyventojų nėra sulaukę 25 metų. Ekonominės perspektyvos jiems tampa esminiu raktu, leidžiančiu nesukelti nacionalizmo bangų. Bet ar valstybės sugebės juos įdarbinti? Nes milijonams pasaulio gyventojų mintis apie sugrįžimą į skurdą yra didžiausia baimė. O kur dar identiteto krizė?
„Globalizmas judina ne tik prekes ir paslaugas, bet ir žmones. Vadinasi, auga rasinė, etninė, kalbinė ir religinė įtampa. D.Trumpas atėjo valdžiai nešdamas žinią, kad imigrantai atima iš amerikiečių darbus. Tai tapo ir „Brexito“ šerdimi.“
Šis autoriaus pastebėjimas yra tarsi pernykštis sniegas. Nors imigracijos krizė ir sukrėtė Vakarų pasaulį, realų poveikį ji turėjo tik Jungtinėje Karalystėje ir JAV. O besivystančioms pasaulio ekonomikoms ji kol kas negresia ir vargu ar grės. Tačiau I.Bremmeris pastebi, kad kitose valstybėse, tose, kurioms prognozuoja krizę, tie, kiti, jau gyvena kaimynystėje, todėl tik laiko klausimas, kada šie taps nacionaliniais priešais. „Politinis oportunizmas yra universalus“, – komentuoja politologas.
Nacionalistai įgavo galios įtikinę piliečius, kad gali juos apsaugoti nuo grobuoniško elito.
Barjerai, galintys tapti pasaulio ateitimi
Bet vis dėlto, kaip tai gali sukelti grėsmių globalizmui?
„Vakaruose nacionalistiniai politikai pasinaudojo padėtimi ir sukūrė populiarų pyktį, siekdami padidinti savo įtaką. Tačiau stabilumo struktūros Vakaruose gana stiprios. O kas bus valstybėse, kur šios institucijos silpnos ir nepopuliarios? Nacionalistai įgavo galios įtikinę piliečius, kad gali juos apsaugoti nuo grobuoniško elito. Tačiau tie „jie“, kuriems reiškiama neapykanta, ne visada yra valstybės viduje. Jei Turkijos, Irano, Saudo Arabijos, Egipto, Rusijos ir Kinijos lyderiai nesugebės padėti savo piliečiams konkuruoti XXI a., kur gyventojai ieškos kaltųjų? Anksčiau jau matėme, kaip valstybių vadovai visuomenės pyktį nukreipdavo į kitas valstybes.“
O tai ir gali, pasak autoriaus, sukelti globalizmo griūties bangą. Nes kas įvyks, kai nacionalistų spaudimas neapkęsti kitų valstybių pasireikš sienų statyba. O jei dar pridėsime ir itin keistas tendencijas su informacijos objektyvumu ir žiniasklaidos laisvę, iškraipyti faktai gali dar stipriau suvokti pykčiu sirpstančias visuomenes.
Politologas, analizuodamas informacijos kontrolę, rodo į Rusiją ir Turkiją, kur nepriklausoma žiniasklaida tapo egzotika. Prie šios praktikos dar galima pridėti ir kartu su D.Trumpu atėjusią „fake news“ (melagingų faktų) tendenciją, kuri yra itin populiari uždaresnėse bendruomenėse.
Tad štai tokie barjerai, anot I.Bremmerio, gali tapti pasaulio ateitimi. Pasaulio, kurį dar šiandien suvokiame kaip laisvą, su neegzistuojančiomis sienomis. Kas atsitiks, kai žmonės vis giliau pasiners į uždaras informacines grupes internete ir apsistatys virtualiomis sienomis, klausia autorius. Kas atsitiks, kai skirtis tarp „mūsų“ ir „jų“ taps nebesutaisomu pleištu, nerimaudamas iššūkių apžvalgą baigia politologas.
Pajamų nelygybės klausimas – kertinis globalizmo iššūkis
Tačiau ne viskas prarasta. Pleištą vis dėlto galima įveikti, o tiltą, pasak „Time“ autoriaus, nutiesti galima eksperimentuojant su visuomenių pajamomis. Vienas iš pavyzdžių – žiniasklaidoje nuskambėjusi Suomija, kuri, reaguodama į darbo rinkos pokyčius, pristatė garantuoto užmokesčio sistemą.
Eksperimento metu 2 tūkst. bedarbių gaudavo neapmokestinamus 600 eurų, o susiradus darbą išmokos nenutrūks. Esminė šio projekto mintis – ateityje darbo rinka siūlys ne visas darbo valandas, tačiau bedarbiai, nenorėdami prarasti išmokų, gali tokių pasiūlymų nesirinkti. Politologas pastebi, kad, užsidirbdami daugiau laikinajame darbe ir gaudami garantuotą atlyginimą iš valstybės, gyventojai išleidžia daugiau, o tai skatina vidaus vartojimą.
O štai Singapūras sukūrė individualią mokymosi sąskaitą, skirtą kiekvienam vyresniam nei 25 metų gyventojui, kad šis investuotų į savo mokymus.
„Valdžia Kanadoje, Nyderlanduose, Škotijoje ir tam tikruose JAV regionuose planuoja eksperimentus su garantuotomis pajamomis. O štai Singapūras sukūrė individualią mokymosi sąskaitą, skirtą kiekvienam vyresniam nei 25 metų gyventojui, kad šis investuotų į savo mokymus.“
Autorius bando atkreipti dėmesį, kad tai nebėra tik vienos valstybės rūpestis, vis daugiau vakarų pusrutulio šalių stengiasi išspręsti pajamų nelygybės klausimą, kuris visame straipsnyje yra kertinis globalizmo iššūkis.
Tad tokių eksperimentų turėtų daugėti, nes valstybės, anot I.Bremmerio, privalo surasti būdų perrašyti socialines taisykles. Bet tokios pastangos, kaip pastebima, reikalauja protingo valdymo ir resursų, siekiant sukurti patogų perėjimą į naująjį pasaulį. Kitu atveju, rašo autorius, kur kas tamsesnė alternatyva lūkuriuoja už kampo: padidėjusi kontrolė, suvaržymas, o ne išlaisvinimas.
Todėl politologas I.Bremmeris straipsnį „Ateinanti banga“ baigia taip: „Pastangos sustabdyti jėgas, kurios kaip variklis varo populizmą, yra tokios pat probleminės, kaip ir pastangos išspręsti globalinį atšilimą. O tai politiniams lyderiams ignoruoti itin lengva. Tačiau jei ignoruosime šias tendencijas, gyvensime itin karštame pasaulyje. Todėl nesvarbu, kokias antraštes apie globalizmo pergalę prieš nacionalizmą šią vasarą skaitysite, tiesa ta, kad mes visi kartu esame šioje košėje.“
Ir po šio straipsnio apžvalgos visai kitaip skamba „Tarnaitės pasakojimo“ pradžia. Pradžia, įspėjanti, kad ilgai miegoti neverta.
