D.Rohacas neabejoja, kad tikroji riboto D.Trumpo pasaulėvaizdžio ir jo įsitikinimo, kad Europos šalys NATO skolingos „didžiules pinigų sumas“, auka – tai valstybė, kuriai tarnauti jis buvo išrinktas.
Europa turėtų stengtis ne dėl Amerikos, o dėl savęs
Pasak politologo, D.Trumpas teisus, sakydamas, kad Europos šalys gynybai išleidžia gerokai mažiau negu Vašingtonas. Tačiau kai ko jis vis dėlto nesupranta. Jis nesupranta, kad didžiausias šio sandorio naudos gavėjas – ne kas kitas, o Jungtinės Valstijos. Dykaduoniaudama Europa sudarė puikias sąlygas Jungtinėms Amerikos Valstijoms tapti vienintele neginčijama pasaulio supergalia, rašo D.Rohacas.
Praėjusiame amžiuje amerikiečiai dukart stojo Europai į pagalbą, abukart patirdami milžiniškų žmogiškųjų ir finansinių nuostolių. Pax Americana pelnė Jungtinėms Valstijoms visuotinę pagarbą ir užtikrino galimybę diktuoti savas taisykles. Taiki, nuspėjama, demokratinė aplinka pamažu visame pasaulyje ir, žinoma, Europoje, iš kurios karo grėsmė nuosekliai pasišalino, tapo labiau norma nei išimtis.
Taip jau susiklostė, kad JAV novatoriai tapo ne tik savo šalies čempionais, bet ir pasaulinės reikšmės veikėjais. O į brutalius 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolius Niujorke ir Vašingtone nedvejojant sureaguota kaip į išpuolius prieš visą civilizuotą pasaulį.
Ar europiečiai galėtų labiau pasistengti? D.Rohaco įsitikinimu, taip, tikrai taip. Karinėms reikmėms skirto Europos biudžeto padidinimas galbūt nebūtų itin naudingas JAV, tačiau akivaizdu, kad didžiausios naudos iš to turėtų pati Europa. Manantiesiems, kad gebėjimas projektuoti karinės galios pasiskirstymą yra mažiau svarbus negu išmintingos diplomatinės priemonės, užsienio pagalba ar regioninės integracijos projektai, derėtų žvilgtelti piečiau arba ryčiau – tai turėtų jiems padėti suprasti, kad smarkiai klysta.
Ar tai būtų atsakas į nesiliaujantį Rusijos prezidento Vladimiro Putino karą Ukrainoje ir nuolatinį Baltijos šalių bauginimą, ar į kruvinas negandas Sirijoje, ar į neramumus Šiaurės Afrikoje (visa tai tiesiogiai veikia Europos interesus), karinio pasirengimo aspektas, politologo nuomone, yra svarbiausias formuojant būsimą Europos politinę kryptį. Jo įsitikinimu, visos tos šalys, kurios dabar ketina didinti išlaidas gynybai, būtų neabejotinai to ėmęsi ir tuo atveju, jei D.Trumpas nebūtų atskaitęs moralo. Rytų europiečiams, pavyzdžiui, pakankamos motyvacijos tai daryti suteikia Rusijos polinkis į agresiją. O tokios šalys kaip Prancūzija arba Jungtinė Karalystė tam taip pat turi svarių priežasčių – jei konfliktai Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose nerims, dirva terorizmui klestėti bus tik dar derlingesnė.
Strateguoti D. Trumpas galėtų ir geriau
Jei D.Trumpas norėjo pasiekti, kad europiečiai savo gynybos išlaidas padidintų kuo skubiau, jam derėjo susilaikyti nuo pamokslų ir pasiūlyti pagalbą sprendžiant opias Europos problemas. Nebūtų buvę sunku rasti naujų NATO projektų ir užsibrėžti tikslų, kurie atitiktų tiek JAV, tiek Europos interesus, įsitikinęs D.Rohacas.
Pažymėtina, kad, prezidentaujant D.Trumpui, NATO jau ir taip sustiprino Europos rytinio sparno pajėgumus. Negana to, daugelis Europos vyriausybių tikriausiai nedvejodamos sutiktų skirti papildomų išteklių, kad pažabotų Rusijos agresiją ir atgrasytų ją nuo noro pažeidinėti Europos oro erdvę. Daugelis prisidėtų ir prie Libijos ir Šiaurės Afrikos regiono konfliktų sprendimo strategijos (jai įgyvendinti, ko gero, taip pat prireiktų karinių priemonių), kuria būtų siekiama atkurti regiono gyvybingumą ir padėti jam pajudėti veiksmingos demokratijos link.
Galų gale po neseniai įvykusių kibernetinių išpuolių, įskaitant ir tą, dėl kurio sutriko Jungtinės Karalystės Nacionalinės sveikatos tarnybos darbas, turbūt nebūtų sunku įtikinti europiečius nepagailėti investicijų į bendrus kibernetinio saugumo projektus po NATO skėčiu, mano politologas.
Tačiau D.Trumpas reikalą pagadino, vėl griebdamasis savosios retorikos, kuri, nors ir pasiteisinusi per rinkimų kampaniją, išprususios Europos auditorijos akivaizdoje vargu ar suveiks. Net ir formalus pareiškimas, kad NATO prisijungs prie aljanso kovoje su „Islamo valstybe“ (tai, pasak D.Rohaco, yra apčiuopiamiausias susitikimo rezultatas), mažai ką tereiškia, jei nėra konkrečios strategijos. O su strategijų vystymu D.Trumpui, kaip jau žinoma, yra labai prastai. Bet kurioje politikos srityje. Nesvarbu – užsienio tai politika ar vidaus.
Net jei europiečiai, įbauginti D.Trumpo, išplėstų gynybos biudžetą, amerikiečiams tokios jo metodikos vaisiai vis tiek ilgainiui apkars, mano D.Rohacas. Gali būti, kad A.Merkel, ragindama europiečius „imti likimą į savo pačių rankas“, kaip tik ir norėjo paskatinti Europą pagaliau atlikti savo pareigą, daugiau lėšų skirti gynybai ir stiprinti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką. Tačiau Vokietijos lyderės pastabos atspindi ir laipsnišką geranoriškumo JAV atžvilgiu mažėjimą – ne tik Berlyne, bet ir kitose Europos sostinėse.
Autoriaus įsitikinimu, kai Amerikai bus sunku, o ilgaamžiai sąjungininkai į pagalbą neatskubės, nes bus pernelyg užsiėmę savo gynybos reikalais, D.Trumpas galės kaltinti tik savo storžieviškumą.
