Kalbant apie galingiausio žmogaus pasaulyje, kurio sprendimai turi įtakos toli už JAV ribų, sveikatą, JAV istorijoje būta visko.
Apskritai iki šiol JAV prezidentai būdavo gana sveiki, kaip ir turi būti, atsižvelgiant į tokiame darbe patiriamą stresą, o šiais laikais – dar ir į tai, kad per rinkimų kampaniją, kuri gali tęstis 18 mėnesių ar daugiau, pretendentui į prezidentus tenka didelis fizinis išbandymas.
Iki 1967 m., kai buvo priimta JAV konstitucijos 25-oji pataisa, nebuvo aišku, kas nutinka, jei prezidentas miršta eidamas pareigas arba dėl ligos nebegali eiti pareigų.
Šalis taip ir nesužinojo, kad Woodrow Wilsonas 1919 m. spalio mėnesį patyrė sunkų insultą ir likusius 17 kadencijos mėnesių iš esmės buvo neįgalus.
Pastarieji du Baltųjų rūmų šeimininkai, mirę dėl natūralių priežasčių eidami pareigas, buvo Warrenas Hardingas, kurį 1923 m. ištiko mirtinas širdies smūgis, ir Franklinas Rooseveltas, kuris mirė 1945 m. balandžio mėnesį nuo kraujo išsiliejimo į smegenis, likus 12 savaičių iki ketvirtosios kadencijos pradžios.
Tačiau prieš tai ir po to būta atvejų, kai prezidentų gyvybė kabojo ant plauko.
Šalis taip ir nesužinojo, kad Woodrow Wilsonas 1919 m. spalio mėnesį patyrė sunkų insultą ir likusius 17 kadencijos mėnesių iš esmės buvo neįgalus. Apskritai gydytojai žinojo, kad net ir iki tol jo sveikata buvo silpna.
1955 m. Dwightas Eisenhoweras patyrė širdies smūgį. Ir, nors apie tai buvo pranešta, gali būti, kad prezidento sveikatos būklė buvo daug sunkesnė, nei tuomet buvo skelbiama.
Tačiau, prezidentaujant jo įpėdiniui Johnui F.Kennedy, informacijos apie prezidentų sveikatą dar sumažėjo. Kaip žinoma, jį pakirto žudiko kulka, tačiau jo sveikatos problemos galėjo apskritai užkirsti kelią į prezidento postą.
J.F.Kennedy sirgo Adisono liga bei kolitu ir kentė lėtinį nugaros skausmą. Stebėtina, kad ligos ir nuolatinis vaistų vartojimas netrukdė jam vadovauti šaliai. Tačiau jokia informacija apie prezidento sveikatą nebuvo paviešinta.
Kai Lyndono Johnsono, kuris 1960 m. varžėsi su J.F.Kennedy dėl Demokratų partijos nominacijos, patarėjai paskelbė, kad jų kandidato priešininkas serga Adisono liga, J.F.Kennedy stovykla tai paneigė, ir tuo viskas pasibaigė.
Pats L.Johnsonas tapo prezidentu 1964 m., nors jau buvo patyręs ne vieną širdies smūgį ir per visą kadenciją baiminosi, kad dar vienas infarktas bus mirtinas.
Palyginti su tuo, pastarojo meto prezidentų sveikatos problemos buvo gana menkos. 1991 m. gegužės mėnesį George`as H.W.Bushas bėgiodamas patyrė prieširdžių virpėjimo epizodą. Tąkart jis išgijo greitai, chirurginės operacijos neprireikė. Tačiau kai kas teigė, kad ir po to G.H.W.Bushas turėjo sveikatos problemų, kurios lėmė jo bendrą vangumą visą likusią kadencijos dalį.
Gali būti, kad tai prisidėjo prie jo pralaimėjimo Billui Clintonui 1992 m. Kalbant apie žiniasklaidos plačiai nušviestą G.Busho vyresniojo sunegalavimą per valstybinį priėmimą Japonijoje, jį nulėmė viso labo skrandžio veiklos sutrikimas ir nuovargis.
Komplikacijų išvengta ir kai 2002 m. sausio mėnesį jo sūnus ir 43-iasis JAV prezidentas George`as W.Bushas, Baltuosiuose rūmuose stebėdamas sporto rungtynių transliaciją per televiziją, užspringęs apalpo.
Tuo metu H.Clinton diagnozuotas plaučių uždegimas, apie kurį visuomenė buvo informuota tik praėjus 48 valandoms, atrodė kaip rimtas negalavimas, ypač atsižvelgiant į jos ankstesnes sveikatos problemas, pvz., smegenų sukrėtimą ir kelis kraujo krešėjimo sutrikimo atvejus, rašo „The Independent“. Tiesa, ketvirtadienį po ligos atsigavusi H.Clinton jau atnaujino rinkimų kampaniją.
