Nuosprendis D.Chauvinui yra reikšmingas, nes tai pirmas kartas Minesotos valstijos istorijoje, kai baltaodis policininkas yra patraukiamas atsakomybėn dėl juodaodžio nužudymo, tikina Molloy koledžo docentas, sociologas Michaelas Rosino.
„JAV istorijoje buvo daug atvejų, kai policininkai nužudė juodaodžius ir Lotynų Amerikos kilmės žmones labai abejotinomis aplinkybėmis. Patraukimo atsakomybėn trūkumas yra didelė socialinė problema, skatinanti nelygybę ir smurtą“, – sakė M.Rosino.
Antradienį JAV prisiekusieji pripažino buvusį policininką Dereką Chauviną kaltu dėl afroamerikiečio G.Floydo nužudymo. D.Chauvinas pripažintas kaltas dėl visų trijų kaltinimų: antrojo laipsnio žmogžudystės, trečiojo laipsnio žmogžudystės ir nužudymo dėl neatsargumo.
Sociologo manymu, jei ne G.Floydo nužudymą nufilmavusi ir vaizdo įrašą paviešinusi paauglė Darnella Frazier, dėl kurios incidentas sulaukė tokio viešumo, byla nebūtų pasiekusi teismo.
„Kiti įvykio vietoje buvę pareigūnai neplanavo pranešti apie jokį problematišką elgesį ar policijos protokolų pažeidimą“, – sakė jis
D.Frazier darytame vaizdo įraše matyti, kad D.Chauvinas daugiau nei devynias minutes keliu spaudė kaklą ant žemės paguldytam ir antrankiais surakintam G.Floydui, šiam vis kartojant „negaliu kvėpuoti“.
Šis vaizdo įrašas išprovokavo didžiulius protestus prieš rasinę nelygybę ir brutalų policijos elgesį Jungtinėse Valstijose ir visame pasaulyje, įskaitant ir Lietuvą.
Pasak M.Rosino, faktai, kad nužudymas buvo neteisėtas, yra akivaizdūs, vis dėlto be tokio Amerikos ir užsienio žiniasklaidos dėmesio būtų buvę bandoma incidentą nuslėpti.
Lūžio taškas?
Verdikto pasekmės kovai su brutaliu policijos elgesiu JAV priklausys nuo to, kaip verdiktas bus nušviečiamas žiniasklaidoje, o visuomenė tai interpretuos, sako M.Rosino.
„Kai kurie žmonės mano, kad pasiekus teisingumą šiuo vienu atveju, jie gali vėl nebegalvoti apie policijos brutalumo problemą.
Manau, kad galime pažvelgti ciniškai: šis verdiktas visiškai minimaliai apgina teisinės sistemos legitimumą tokių nusikaltimų atžvilgiu. Sistemos, kuri vis dar suteikia galimybę policininkams nebaudžiamiems žudyti piliečius mažiau atvirose ir šokiruojančiose situacijose“, – sako sociologas.
M.Rosino manymu, koncentruojantis vien tik į pareigūnų patraukimą atsakomybėn ir policijos reformą, pavyzdžiui, siekiant geriau apmokyti policininkus, problema nebūtinai bus išspręsta.
„Jei reforma skirs daugiau pinigų policijos biudžetui, suteiks daugiau teigiamo policijos departamentų nušvietimo žiniasklaidoje, tikros transformacijos nebus“, – sakė jis.
Viena iš galimų strategijų, pasak M.Rosino – pašalinti policiją iš kiek įmanoma daugiau viešojo gyvenimo sričių.
„Per kelis dešimtmečius policininkai pademonstravo, kad jie nėra geriausias atsakas į daugybę krizinių situacijų, į kurias jie yra siunčiami. Emocinės sveikatos krizė, narkotikų vartojimo sutrikimas, nedidelis eismo nusižengimas – ginkluoti žmonės neturi būti atsakas į tokius atvejus“, – tikino sociologas.
Į J.Bideną didelių vilčių nededa
M.Rosino teigimu, esminis prezidentų Joe Bideno ir Donaldo Trumpo administracijų skirtumas rasinio teisingumo klausimais – vieši Baltųjų rūmai pareiškimai. Tačiau didelių reformų J.Bidenas, rinkimuose sulaukęs apie 87 proc. juodaodžių balsų, dar nesiėmė.
„Prezidentas Bidenas praeityje labai prisidėjo prie policijos galių išplėtimo. Jis rėmė 1994-ųjų Smurtinių nusikaltimų kontrolės ir teisėsaugos aktą (angl. Crime Bill), išplėtusį karą su narkotikais ir įkalinimą. Viceprezidentė Kamala Harris turi prastos patirties dėl policininkų patraukimo atsakomybėn.
Šiuo metu Baltuosiuose rūmuose yra daugiau nori girdėti žmones, susiduriančius su šiomis problemomis. Tačiau Bidenui ir Harris nebūdinga laikytis tvirtos pozicijos dėl policijos“, – sakė M.Rosino.
Pasak sociologo, šiuo metu JAV reformos, kurios padėtų kovoti su brutaliu policijos elgesiu, vykdomos vietiniu lygiu, pavyzdžiui, perskirstant miestų biudžetus. O federaliniu lygiu siūlomos reformos greičiausiai būtų minimalios ir procedūrinės, pavyzdžiui, uždrausti tam tikrus sulaikymo prispaudžiant kaklą būdus.
„Esminės reformos, nors ir yra būtinos, tradiciniam Demokratų partijos sparnui atrodo pernelyg radikalios. Jie bando išlaviruoti smerkdami pavienius atvejus, pripažindami sisteminį rasizmą, tačiau nevykdo konkrečių politikos pokyčių. Jie bijo apleisti tai, ką laiko vidutiniu asmeniu“, – sakė jis.
„Eiliniai žmonės turi daryti spaudimą. Federalinė valdžia ir prezidentas kur kas labiau reaguoja į žmonių nustatytą darbotvarkę, o ne atvirkščiai“, – pridūrė M.Rosino.
