„Tegul naštą neša kiti“, – rašoma žurnalo „Slate“ nuomonių skiltyje. Britų laikraštyje „The Guardian“ nuomonės dar tiesmukesnės: „JAV laikas užbaigti karą Afganistane.“ Kai kurie kiti žiniasklaidos šaltiniai užsimena, kad JAV derybininkai Kataro sostinėje Dohoje sutiko į derybas su Talibanu įtraukti JAV karinių pajėgų pasitraukimo iš Afganistano klausimą.
Tačiau S.G.Jonesas įsitikinęs, kad JAV kariuomenei pasitraukus be politinio susitarimo, iki kurio dar labai toli, sulauktume itin nepageidaujamų padarinių. Pavojingiausia tai, kad Talibanui laimėjus gali atsinaujinti terorizmas ir nukentėti žmogaus teisės (įskaitant moterų teises).
JAV intervencija Afganistane atsidūrė aklavietėje
2018 m. spalio 18 d. buvo nužudyti Afganistano nacionalinės policijos Kandaharo provincijoje vadas, vienas įtakingiausių šalies teisėsaugos pareigūnų generolas Abdulas Raziqas ir vietos žvalgybos tarnybos vadovas. Spalį žuvo ir JAV kariuomenės seržantas Jamesas A.Slape'as. Nuo 2001 m. Afganistane gyvybės neteko beveik 2400 JAV karių.
JAV intervencija Afganistane 2001 m. prasidėjo su nedidelėmis pajėgomis: apie 350 specialiųjų operacijų karių ir 100 sukarintų CŽV pareigūnų, kuriuos rėmė JAV oro pajėgos. Vėliau JAV pamažu didino kontingentą ir 2010 m. Afganistane jau buvo 100 tūkst. amerikiečių karių bei daugiau kaip 40 tūkst. NATO valstybių ir kitų šalių karių. Šiandien JAV pajėgos vėl sumažėjusios: apie 15 tūkst. karių, daugiausia iš specialiųjų operacijų pajėgų. Autorius atkreipia dėmesį, kad pirmąsyk nuo 2001 m. JAV kontingento vadovu yra specialiųjų operacijų karininkas.
Nors pajėgos mažėja ir 2017 m. Donaldo Trumpo administracija paskelbė naują Pietų Azijos strategiją, tikrovėje, S.G.Joneso įsitikinimu, šis karas yra aklavietėje. Talibano ir kitų sukilėlių kontrolės ir įtakos erdvė išsiplėtė nuo 9 proc. populiacijos 2016 m. rugpjūtį iki maždaug 14 proc. 2018 m. gegužę. Be to, Talibanas sėja baimę rengdamas išpuolius visuose didžiausiuose Afganistano miestuose. Kadaise tokiuose miestuose kaip Kabulas JAV kariams ir diplomatams beveik niekas negrėsė, bet dabar daugelis gyvena užsidarę bazėse ir keliauja tik sraigtasparniais.
Įveikti Talibaną arba su juo susitarti sunku dėl daugelio priežasčių. Nuo 2001 m. nepavyko (o ir nemėginta) įtraukti Talibaną į Afganistano visuomenę: užuot ieškojus taikaus sugyvenimo būdų, šios grupuotės vadovus medžioti. Talibanas rado prieglobstį Pakistane ir sulaukė šios šalies žvalgybos tarnybos paramos, kuri leidžia aukščiausiems Talibano vadovams kariauti palyginti saugiai.
Be to, korumpuota Afganistano valdžia yra silpna ir neefektyvi, o JAV ir kitos Vakarų šalys klaidingai nutarė siekti afganistaniečių palankumo didindamos karines pajėgas ir apipildamos valstybę parama, kuri tik skatina korupciją. Pagaliau, JAV ir sąjungininkai daro klaidą bandydami stiprinti centrinę valdžią Kabule, o ne deramai remti vietos bendruomenes bei gentis.
Pasitraukus būtų tik blogiau
Nepaisant visų minėtų klaidų, pasitraukti iš Afganistano be taikos sutarties, kaip kartais siūloma, būtų labai pavojinga, mano S.G.Jonesas.
Pirma, pasitraukus Jungtinėms Valstijoms greičiausiai nebeliktų ir europiečių bei kitų užsienio pajėgų, žlugtų centrinė valdžia. Psichologinis JAV pasitraukimo poveikis būtų didžiulis. Pakistano ir iš dalies Irano bei Rusijos remiamas Talibanas greičiausiai bandytų užimti iš išlaikyti miestus, tokius kaip Kandaharas, Laškar Ga ir, galiausiai, Kabulas, prognozuoja autorius, primindamas, kad šiuo metu Talibanas nekontroliuoja nė vieno Afganistano miesto.
Antra, sėkmingai pasibaigus Talibano sukilimui Afganistane greičiausiai sustiprėtų „Islamo valstybė Chorasane“ („Islamo valstybės“ vietos provincija), „Al Qaeda Indijos subkontinente“ („Al Qaeda“ vietos padalinys) ir kitos grupuotės. Daugumą jų jau išsiplėtė Afganistane ir vykdo išpuolius prieš JAV, amerikiečių pajėgas ir amerikiečių valdžios infrastruktūrą šioje šalyje arba prieš vakariečius visame regione.
S.G.Jonesas perspėja, kad Salafistų džihadistų grupuotėms, tokioms kaip „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“, Talibano pranašumas Afganistane reikštų didelę pergalę prieš JAV. Jis primena, kaip 1989 m. sovietams pasitraukus iš Afganistano į „Al Qaedą“ plūstelėjo nauji nariai. CSIS skaičiavimu, neskaitant Sirijos, Afganistane salafistų džihadistų ir jų sąjungininkų yra daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio vietoje: Irake, Pakistane, Libijoje, Nigerijoje ir Somalyje.
Trečia, Talibano sukilimui nugalėjus būtų suduotas didžiulis smūgis žmogaus teisėms, įskaitant moterų teises. Talibanas vis dar labai priešinasi moterų laisvėms ir greičiausiai nušluotų visą pažangą šioje valstybėje, kur gerokai padaugėjo moterų versle ir valstybės administravime, taip pat pradinėse, vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, primena autorius.
Ketvirta, Talibanui laimėjus regionas dar labiau destabilizuotųsi ir išaugtų konkurencija dėl saugumo, nes Indija ir Pakistanas (abi – branduolinės valstybės) remia skirtingas centrinės valdžios pajėgas, sukarintus būrius ir sukilėlių grupuotes, rašo S.G.Jonesas.
Todėl, jo nuomone, D.Trumpo administracijai derėtų drauge su Afganistano vyriausybe ir kitomis regiono valstybėmis, įskaitant Pakistaną, siekti politinio sprendimo konflikte su Talibanu. Neaišku, ar JAV tai pavyks. Juk susitarimais pavyksta išspręsti vos ketvirtadalį visų sukilimų, o likę trys ketvirtadaliai išsprendžiami ginklais. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų 35 proc. sukilėlių grupuočių mėginimų nuversti valdžią arba gauti nepriklausomybę būdavo sėkmingi, o jei prasidėdavo mūšiai, juose valdžia sukilėlius įveikdavo vos 36 proc. atvejų, primena autorius.
„Jei derybos žlugtų arba užsitęstų, JAV politikai ir visuomenė turi gerai apsvarstyti pasitraukimo padarinius. Skubotas išėjimas gali būti blogiau nei dabartinė padėtis“, – perspėja S.G.Jonesas.
