Restoranai ir viešieji tualetai – prabanga
Akimirką įsivaizduokite, kad esate translytis asmuo. Taip, gali būti sudėtinga, bet pabandykite. Dabar įsivaizduokite, kad negalite susirasti darbo ir, nors tikrai stengiatės, jums labai nesiseka. Darbdaviai jūsų nesamdo ir neturite iš ko gyventi. Gal jūs netgi turite puikų išsilavinimą ir aukštą kvalifikaciją, bet vis tiek darbovietės prieš jūsų nosį užtrenkia duris dėl jūsų lyties.
Pirmą kartą JAV atlikta translyčių žmonių apklausa parodė, kad net du penktadaliai jų mėgino nusižudyti.
Tęskime šį scenarijų. Negalite rasti darbo, nes esate translytis, todėl gyvenate skurdžiai. Negalite mokėti nuomos ar už komunalinius mokesčius. Neišgalite įsigyti maisto ar telefono. Neturite iš ko nusipirkti automobilio, o net jei ir turėtumėte transporto priemonę, už kokias lėšas piltumėte degalų...
Kaip manote, ar pasiekę tokį kritinį tašką pasinertumėte į depresiją? Daugelis translyčių asmenų JAV atsiduria beviltiškoje padėtyje, o nusiminimas, neviltis ir menka savivertė tampa kasdienybe. Kai žmonės atsiduria beviltiškoje padėtyje, jie išbando visas priemones. Pirmą kartą JAV atlikta translyčių žmonių apklausa parodė, kad net du penktadaliai jų mėgino nusižudyti.
„Svarbu žinoti, kad tai daro įtaką psichikos sveikatai. Kai kasdien gyveni su mintimi, kad tavo šeima tavęs nepripažįsta, kad darbdavys tave engia arba tu negali susirasti darbo... O gal esi mokykloje ir tavo bendraklasiai ar mokytojai iš tavęs tyčiojasi, negerbia tavęs... Tai veikia psichologiškai. Mes sužinojome, kad net du penktadaliai gyvena patirdami nuolatinę emocinę kančią“, – sako Lisa Mottet, laikinoji JAV Nacionalinio translyčių asmenų lygybės centro direktorė.
Ji – ir didžiausio pasaulyje translyčių asmenų tyrimo autorė. Kartu įsigiliname į rezultatus, stengdamiesi išsiaiškinti šios visuomenės grupės kasdienybę. O ji, pasirodo, štai tokia: tikimybė, kad translytis gyvens skurdžiai, – dvigubai didesnė, o kad neturės darbo – tris kartus didesnė. Kas trečias toks žmogus stengiasi mažiau valgyti ir gerti, kad nereikėtų naudotis viešaisiais tualetais, o beveik dešimtadaliui pernai buvo uždrausta naudotis tualetu.
„Kai atrodai kitaip, tualetas tampa prabanga. Daugelis translyčių vengia eiti į tualetą, nes nenori konfrontacijos. Jie bijo, kad žmonės į juos spoksos ir sakys, jog čia jiems ne vieta. Translyčiai žmonės stengiasi negerti ir nevalgyti viešose vietose, nesinaudoti viešaisiais tualetais. Mes norime pasiekti, kad šalia vyrų ir moterų tualetų atsirastų ir vienviečiai, kuriais galėtų naudotis bet kas. Taip pat norėtume, kad žmonės, pasirinkę gyventi kaip vyrai, naudotųsi vyrų tualetais, o tie, kurie gyvena kaip moterys, – moterų“, – pabrėžia L.Mottet.
Tad pavakaroti restorane daugiau kaip pusėje šalies valstijų beveik neįmanoma. Pasirodo, tai prabanga.
Policija nepadeda
Pastaruoju metu JAV tualetų klausimas tapo esminis, kalbant apie translyčių amerikiečių gyvenimą. Tokią bylą pirmą kartą istorijoje prieš tris mėnesius pradėjo nagrinėti ir šalies Aukščiausiasis Teismas. Septyniolikmečiam moksleiviui Gevinui mokykloje uždrausta naudotis berniukų tualetu, nes jis gimė mergaite. Nors jis pasikeitė lytį ir vardą, mokyklos bendruomenei jo noras kartu su kitais bendraklasiais naudotis tualetu pasirodė nepriimtinas. Jis pats sakė, kad yra paprastas septyniolikmetis, niekuo neypatingas, nepavojingas.
Daugiau kaip 70 proc. translyčių moksleivių per 12 metų, nuo darželio iki mokyklos baigties, bent kartą patyrė priekabiavimą.
Taip pasirodė ir žemesnės instancijos teismui, bet mokyklos taryba Aukščiausiajam Teismui pateikė apeliaciją.
Vis dėlto JAV yra ir gilesnių problemų, susijusių su translyčiais asmenimis, nei tualetai. Tokių asmenų šalyje yra daugiau kaip milijonas.
„Apklaustieji teigia, kad pernai 46 proc. jų buvo užpulti, o 9 proc. – fiziškai sužaloti dėl to, kad yra translyčiai. Tyrimas taip pat parodė, kad daugiau kaip 70 proc. translyčių moksleivių per 12 metų, nuo darželio iki mokyklos baigties, bent kartą patyrė priekabiavimą“, – sako L. Mottet.
Smurtas šioje bendruomenėje tampa beveik kasdienybe. O ką daro policija? L.Mottet teigimu, nerimą kelia tai, kad, kai translyčiai žmonės kviečia policiją, jie patiria dar daugiau patyčių, kartais ir smurtą iš policijos pareigūnų. O daugiau kaip pusė translyčių asmenų sako, kad pernai pareigūnai su jais elgėsi netinkamai ir nepagarbiai.
„Mes taip pat klausėme žmonių, ar jie skambintų policijai ir prašytų pagalbos. Nestebina tai, jog pusė jų atsakė, kad pagalbos nesikreiptų. Padėtis labai panaši, kaip ir kitų mažumų JAV, pavyzdžiui, juodaodžių. Jie taip pat bijo skambinti policijai. Beje, tyrimas parodė, kad kitos odos spalvos translyčiai žmonės diskriminuojama kur kas labiau nei baltaodžiai. Ir šis reiškinys egzistuoja visose srityse“, – pabrėžia L.Mottet.
Tad translyčių amerikiečių realybė yra kur kas sudėtingesnė nei tik tualetų problema. Visuomenės atstūmimas, baimė kreiptis į teisėsaugą ir nuolatinė diskriminacija – štai ką rodo naujausias tyrimas.
Padėtis šeimose keičiasi į gerąją pusę
Tai tik viena medalio pusė. Beje, nė viena iš pusių nėra šviesi. Nors didelės bendrovės stengiasi priimti vidinius įstatus, nukreiptus prieš diskriminaciją dėl lyties, smulkiosios įmonės nesistengia sukurti saugios darbovietės, o tai dažnai palieka translyčius be darbo, sveikatos draudimo, pensijos. Penktadalis jų diskriminuojami stengiantis įsigyti būstą.
„Mes žinome, jog reikia keisti politiką ir įstatymus, kad diskriminacija taptų neteisėta. Beje, ji jau nelegali pusėje šalies valstijų, tačiau kita pusė kol kas tokių įstatymų nepriima. Taip pat svarbu ir toliau keisti gyventojų suvokimą. Įstatymai padeda, bet jie – dar ne viskas. Kur kas didesnis prioritetas – šalies gyventojų empatijos ugdymas, stengiantis, kad jie suprastų, kaip gyvena translyčiai asmenys“, – vardija L.Mottet.
Tyrimas, apie kurį kalbame, nėra pirmasis JAV. Prieš šešerius metus translyčiai asmenys taip pat buvo apklausti, bet imtis buvo kur kas menkesnė, įtraukė ne visas valstijas. Lyginant rezultatus, pastebima, kad jokių gerų pokyčių nėra, nors JAV per tą laikotarpį sugebėjo priimti net kelis nacionalinius įstatymus, susijusius su LGBT bendruomene.
Vis dėlto L.Mottet, nors ir pripažįsta, kad pokyčių reikia, ir kuo greičiau, įsitikinusi, jog viskas nėra taip tamsu: „Kai kurie skaičiai suteikia vilties. Pavyzdžiui, padėtis šeimose. Du trečdaliai teigia, kad jų tėvai priėmė juos tokius, kokie yra. Mes nežinome, kokie skaičiai buvo iki 1990 m., bet žinome, kad 60 proc. šeimų prieš 20 metų tikrai atstūmė savo translyčius vaikus. Mes norime, kad nė viena šeima jų neatstumtų, tai mūsų tikslas, bet ir dabar matome, kad padėtis pagerėjusi.“
Nors LGBT bendruomenė skambina pavojaus varpais dėl ateinančios kur kas konservatyvesnės Donaldo Trumpo administracijos ir jos įtakos LGBT teisėms, translyčių atstovai teigia, kad dirbs dar atkakliau ir įtikinamiau, o jų esminis ginklas – būtent naujojo tyrimo duomenys. Kaip sako patys, tamsiąją statistiką išgirs ir draugas, ir priešas.
„Manoma, kad translyčiai žmonės yra kitokie. Taip, jų potyriai kitokie, bet jie yra mūsų vaikai, tėvai, dėdės, tetos ar pusbroliai. Jie yra mūsų kolegos ar bendraklasiai. Jie, žinoma, išgyvena ir tas pačias problemas: siekia save suprasti, suvokti, ką nori daryti gyvenime. Viskas yra tas pats. Translyčiai asmenys tiesiog nori, kad visuomenė juos suprastų ir priimtų“, – pabrėžia L. Mottet.
