Ukrainos narystės siekiai dabar bus pagrindinė NATO viršūnių susitikimo, vyksiančio kitą savaitę Vilniuje, diskusijų tema, o Ukraina teigia – kaip sakė buvęs jos gynybos ministras Andrijus Zahorodniukas – kad ji „turėtų būti palankiai priimta ir priglausta“ Aljanso.
Tai, kaip bus išspręstas šis klausimas, turės rimtų pasekmių Jungtinėms Valstijoms, Europai ir kitoms šalims, amerikiečių leidinyje „Foreign Affairs“ rašo Cato instituto gynybos ir užsienio politikos studijų direktorius Justinas Loganas ir Merilendo universiteto Viešosios politikos mokyklos docentas Joshua Shifrinsonas.
Didesnių lažybų būti negali. Narystė NATO reiškia sąjungininkų įsipareigojimą kovoti ir mirti vieniems už kitus. Iš dalies būtent dėl šios priežasties NATO narės visą laikotarpį po Šaltojo karo stengėsi vengti plėsti Aljansą į valstybes, kurioms artimiausiu metu grėsė užpuolimo pavojus.
NATO vadovai taip pat seniai suprato, kad Ukrainos priėmimas reiškia labai realią karo (įskaitant branduolinį karą) su Rusija galimybę. Iš tiesų, tokio konflikto tikimybė ir jo pražūtingi padariniai yra pagrindinė priežastis, dėl kurios Jungtinės Valstijos ir kitos NATO narės siekė išvengti gilesnio įsitraukimo į karą Ukrainoje.
Įtampa akivaizdi: beveik niekas nemano, kad šiandien NATO turėtų tiesiogiai kovoti su Rusija dėl Ukrainos, tačiau daugelis pasisako už tai, kad Ukrainai būtų pažadėtas kelias į Aljansą ir įsipareigojimas kovoti už ją ateityje.
Ukraina neturėtų būti priimta į NATO, ir tai turėtų aiškiai pasakyti JAV prezidentas Joe Bidenas, rašo „Forreign Affairs“. Kyjivo pasipriešinimas Rusijos agresijai buvo didvyriškas, tačiau galiausiai valstybės daro tai, kas atitinka jų interesus. Ir šiuo atveju Ukrainos prisijungimo prie NATO nauda Jungtinėms Valstijoms, saugumo požiūriu, blanksta, palyginti su rizika, kylančia dėl Ukrainos prisijungimo prie Aljanso.
Priėmus Ukrainą į NATO, iškiltų niūraus pasirinkimo perspektyva: karas su Rusija ir su juo susijusios pražūtingos pasekmės arba atsitraukimas ir NATO saugumo garantijų nuvertinimas visame Aljanse. Vilniaus aukščiausiojo lygio susitikime ir vėliau NATO vadovams būtų išmintinga pripažinti šiuos faktus ir uždaryti duris Ukrainai, „Forreign Affairs“ rašo analitikai.
2008 m. Rumunijoje vykusiame NATO viršūnių susitikime JAV prezidentas George'as W.Bushas visus nustebino, nes pasisakė už Gruzijos ir Ukrainos prisijungimą prie Aljanso. Tai buvo paskutinis G.W.Busho, kaip prezidento, NATO aukščiausiojo lygio susitikimas, ir jis norėjo „padėti ženklą“ savo palikimui, kaip teigė tuometinis administracijos pareigūnas. Kelios Europos valstybės narės, įskaitant Vokietiją ir Prancūziją, nepritarė šiai idėjai, nes nerimavo dėl neišvengiamos Rusijos reakcijos ir pasekmių Aljansui.
Dėl diplomatinės aklavietės buvo pasiektas kompromisas, kuriame NATO pareiškė, kad šios šalys kada nors taps Aljanso narėmis, tačiau nepateikė jokio plano, kaip tai bus padaryta. Bet net ir dėl šio kompromiso Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas jį griežtai pasmerkė. Kalbėdamas Bukarešte, V.Putinas sakė:
Galingo karinio bloko, kuriam iš dalies taikomas Vašingtono sutarties 5 straipsnis, atsiradimą prie mūsų sienų laikome tiesiogine grėsme mūsų šalies saugumui. Teiginio, kad šis procesas nėra nukreiptas prieš Rusiją, nepakanka. Nacionalinis saugumas nėra grindžiamas pažadais.
Po keturių mėnesių Rusija įsiveržė į Gruziją ir iki šiol tebėra okupavusi dalį jos teritorijos. 2014 m. Rusija aneksavo Krymą – tai buvo preliudija į 2022 m. vasario mėn. pradėtą plataus masto karą prieš Ukrainą.
Rusijos elgesys yra banditiškas, neteisėtas ir pavojingas. Nepaisant to, jis pabrėžia pagrindinę esamą problemą: net jei NATO tebėra oficialiai įsipareigojusi siekti Ukrainos (ir Gruzijos) narystės, tolesnė NATO plėtra į teritorijas, kurias Maskva laiko išskirtinai svarbiomis jos nacionaliniam saugumui, reiškia karo su Rusija grėsmę.
Teisingi tikslai, neteisingos priemonės
Iki šiol JAV ir NATO tolesnio dalyvavimo Ukrainos kare šalininkams nepavyko išsiaiškinti, kokie yra JAV strateginiai interesai. J.Bideno administracija teigė, kad istorija rodo, jog „kai diktatoriai nesumoka už savo agresiją, jie sukelia dar daugiau chaoso ir įsitraukia į dar didesnę agresiją“, taip teigė pats prezidentas. Tačiau Rusija jau sumokėjo didžiulę kainą už savo agresiją.
Laikydamasi savo pozicijų ir atstumdama Rusijos kariuomenę, Ukraina pažemino V.Putiną, kuris vos prieš dvejus metus menkino Ukrainą kaip ne valstybę. Prireiks dešimtmečių, kad Rusija atkurtų savo kariuomenę net iki tokios apgailėtinos būklės, kokioje ji, matyt, buvo, kai V.Putinas pradėjo karą.
Jungtinių Valstijų skaičiavimais, žuvo arba buvo sužeista daugiau kaip 100 000 rusų kovotojų. Neseniai „Wagner“ samdinių vado Jevgenijaus Prigožino pradėtas maištas leidžia manyti, kad karas gali destabilizuoti V.Putino valdymą šalyje.
JAV interesas priimti Ukrainą į NATO yra dar mažiau aiškus, bet politiniame diskurse pateikiama daugybė argumentų. Vienoje nuomonėje teigiama, kad Europos stabilumas ir saugumas reikalauja, kad Kyjivas įstotų į Aljansą. Pagal šią logiką, jei V.Putinas nebus sustabdytas Ukrainoje, jis išplės savo tikslus ir užpuls NATO valstybes nares.
Antroji argumentacijos kryptis orientuota į pačią Ukrainą, teigiant, kad narystė NATO yra vienintelis būdas apsaugoti šalį nuo Rusijos kėslų. Galiausiai manoma, kad Ukraina „užsitarnavo“ narystę NATO kovodama su Aljanso priešininku ir jį susilpnindama. Šiuo požiūriu glaudesnis NATO bendradarbiavimas su Ukraina būtų atlygis už jos didvyriškumą ir dar vienas atgrasymo nuo atnaujinto Rusijos puolimo sluoksnis.
Šie teiginiai yra suprantami, tačiau klaidingi. Viena vertus, Ukrainos pasipriešinimas Rusijos karingumui yra kilnus, tačiau kilnūs veiksmai ir net veiksminga savigyna savaime nepateisina didelės rizikos, susijusios su neterminuotais saugumo įsipareigojimais. Dar svarbiau yra tai, kad šiandien žaidimo statymai nepateisina Ukrainos stojimo į NATO.
Daugiau nei 100 metų JAV tikslai Europoje buvo kontrhegemoniniai: Pirmojo pasaulinio karo, Antrojo pasaulinio karo ir Šaltojo karo metu JAV patyrė didelių išlaidų, kad neleistų vienai šaliai dominuoti žemyne. Tačiau šiandien net ir Kyjivą nugalėjusi Rusija nebūtų pasirengusi kontroliuoti Europos.
Jei Rusija būtų aneksavusi visą Ukrainą neiššovusi nė šūvio, jos BVP būtų išaugęs 10 proc. ir būtų vos didesnis už Italijos BVP. Tiesa, Rusija taip pat būtų laimėjusi antrą didelį uostą Juodojoje jūroje, tačiau ji vis tiek liktų kur kas silpnesnė už Europos NATO nares. Kaip pripažino net Robertas Kaganas, „nėra jokių galimybių, kad Putino užkariavimas Ukrainoje“ turėtų „kokį nors tiesioginį ar net tolimą poveikį Amerikos saugumui“.
Laimei, Rusija nesugeba užkariauti Ukrainos. Jos karinė kampanija buvo gėdinga, o karas įrodė, kad Rusijos kariuomenė yra tik blyškus sovietinės kariuomenės šešėlis.
Tačiau, laimei, Rusija nesugeba užkariauti Ukrainos. Jos karinė kampanija buvo gėdinga, o karas įrodė, kad Rusijos kariuomenė yra tik blyškus sovietinės kariuomenės šešėlis. Mintis, kad Rusija galėtų kelti rimtą grėsmę Lenkijai, o juo labiau Prancūzijai ar Vokietijai, yra absurdiška. Jei prie to pridėsime JAV branduolinį arsenalą ir Atlanto vandenyną, pamatysime, kad Vašingtono nauda, kviečiant Ukrainą į NATO, yra ribota.
Net jei Ukraina, kaip teigė jos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba žurnale „Foreign Affairs“, „gina visą rytinį NATO flangą ir dalijasi su Aljanso narėmis tuo, ką išmoko“, neaišku, kodėl ji turi įstoti į Aljansą, kad JAV gautų kokią naudą. Nebent Ukraina pasiduotų Rusijos dominavimui – o Kyjivas įrodė, kad nėra linkęs to daryti – dėl savo geografinės padėties ji turi būti atrama prieš Rusiją nepriklausomai nuo narystės NATO. Įvykiai nuo 2022 m. vasario mėn. rodo, kad Ukrainai nebūtina būti NATO nare, kad Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkės galėtų veiksmingai padėti jai priešintis Rusijos agresijai.
Netesėti pažadai
Priėmus Ukrainą į NATO, Aljansui taip pat iškiltų problemų, ypač dėl saugumo garantijų, įtvirtintų Aljanso steigimo sutarties 5 straipsnyje. Be abejo, 5 straipsnis tik formaliai įpareigoja NATO sąjungininkes traktuoti užpuolimą prieš vieną iš jų kaip užpuolimą prieš visas ir teikti pagalbą, kurią jos „laiko būtina“. Tačiau praktikoje valstybės narės narystę NATO ir su ja susijusias 5 straipsnio garantijas vertino kaip JAV įsipareigojimą kariauti savo sąjungininkų vardu. 2013 m. lankydamasis Estijoje prezidentas Barackas Obama pareiškė:
5 straipsnis yra visiškai aiškus: užpuolimas prieš vieną yra užpuolimas prieš visus. Taigi, jei tokią akimirką dar kartą paklausite, „kas ateis į pagalbą“, atsakymą žinosite – NATO aljansas, įskaitant Jungtinių Amerikos Valstijų ginkluotąsias pajėgas.
Arba, kaip neseniai šį įsipareigojimą apibūdino J.Bidenas, 5 straipsnis yra „šventa priesaika ginti kiekvieną NATO teritorijos centimetrą“. Štai kodėl Ukraina tiki, kad narystė NATO padės jai apsisaugoti nuo būsimos Rusijos agresijos.
Tokių garantijų suteikimo Ukrainai problema yra dvejopa. Pirma, 5 straipsnio garantija gali įtraukti Jungtines Valstijas į tiesioginį konfliktą su Rusija. Skirtingai nuo kitų šalių, neseniai įstojusių į Aljansą, Ukraina greičiausiai ir toliau turės neišspręstą ginčą su Rusija dėl savo sienų.
Maskva ir Kyjivas ne tik turės priešiškų pretenzijų į teritoriją, bet ir dėl karo išprovokuoto rusiško ir ukrainietiško nacionalizmo bangos bus ribotos diplomatijos galimybės. Tokiomis sąlygomis nesunku įsivaizduoti, kaip santykiai gali dar labiau pablogėti, net jei bus pasiektas susitarimas dėl kovų nutraukimo.
Jei Ukraina būtų NATO narė, Jungtinės Valstijos galėtų būti priverstos ginti Ukrainą, dislokuodamos savo karius ir net grasindamos panaudoti branduolinį ginklą Ukrainos vardu. Amerikos politikai gali tikėtis atgrasyti būsimą Rusijos agresiją prieš Ukrainą sudarydami sąlygas Kyjivui įstoti į NATO, tačiau taip elgiantis atsiranda reali galimybė įtraukti Jungtines Valstijas į tai, ką J.Bidenas pavadino „Trečiojo pasaulinio karo“ scenarijumi.
5 straipsnio apsaugos taikymo išplėtimas Ukrainai taip pat gali pakenkti bendram pasitikėjimui NATO.
Pastaruosius 16 mėnesių J.Bideno administracija aiškiai rodė, kad nemano, jog verta tiesiogiai kovoti su Rusija ginče dėl Ukrainos. Daugelis įtakingų respublikonų politikų – įskaitant buvusį prezidentą Donaldą Trumpą – ypač nenori rizikuoti amerikiečių gyvybėmis dėl Ukrainos. Kita vertus, Rusijos politikai atskleidė, kad jie mano, jog dėl Ukrainos verta kovoti, net ir didele kaina.
O jei JAV atsitrauktų nuo Ukrainos, kai ji būtų puolama, kitos pažeidžiamos NATO sąjungininkės, pavyzdžiui, Baltijos šalys, natūraliai suabejotų aljanso saugumo įsipareigojimų tvirtumu.
Tokiomis aplinkybėmis Amerikos įsipareigojimas kovoti už Ukrainą keltų abejonių. Rusija gali išbandyti šį įsipareigojimą ir sukelti būsimas krizes. Jei būtų pareikalauta kovoti, tikėtina, kad Jungtinės Valstijos galėtų atsisakyti savo garantijų ir palikti Ukrainą likimo valiai. O jei Jungtinės Valstijos atsitrauktų nuo Ukrainos, kai ji būtų puolama, kitos pažeidžiamos NATO sąjungininkės, pavyzdžiui, Baltijos šalys, natūraliai suabejotų aljanso saugumo įsipareigojimų, paremtų Amerikos karine galia, tvirtumu. NATO gali kilti tikra patikimumo krizė.
Kai kurie Ukrainos prisijungimo prie NATO šalininkai teigia, kad Kyjivui jau teikiama ginkluotė, mokymai ir diplomatinė parama yra pakankama, kad būtų įvykdytas NATO 5 straipsnio mandatas, o tai reiškia, kad nebūtina žadėti ar dislokuoti karinių pajėgų. Tačiau jei 5 straipsnis leidžia Jungtinėms Valstijoms ir kitoms sąjungininkėms nepradėti karo, kad apsaugotų narę, NATO tampa daugiapakopiu Aljansu, kuriame kai kurios narės (pvz., Prancūzija ir Vokietija) yra įsitikinusios, kad Vašingtonas panaudos jėgą ir ateis joms į pagalbą, o kitos toli gražu nėra tikros.
Dėl to gali kilti sąmyšis Aljanso viduje, nes narės stengsis nustatyti, kokią 5 straipsnio garantiją jos turi. Be to, neaišku, ar ši ribotesnė 5 straipsnio garantija padės Ukrainai. Galų gale, kadangi Ukraina jau gauna daugelį kitų NATO narystės privalumų, Kyjivui atgrasomąją ir politinę vertę gali suteikti tik JAV ir kitų šalių tiesioginio įsikišimo pagal 5 straipsnį perspektyva.
Pernelyg didelė kaina
Taip pat kyla klausimas dėl Ukrainos gynybos išlaidų. NATO jau dabar sunkiai randa įprastinių pajėgų ir veiklos koncepcijų, kurių reikia dabartiniams Aljanso įsipareigojimams vykdyti. Karas Ukrainoje aiškiai parodė, kad šiuolaikinis didelio intensyvumo konfliktas tarp konvencinių kariuomenių reikalauja neįtikėtinai daug išteklių. Atsižvelgiant į tai, pakvietus Ukrainą prisijungti prie NATO, atotrūkis tarp Aljanso įsipareigojimų ir jo pajėgumų dar labiau padidėtų.
Žinoma, kadangi visos NATO šalys yra turtingesnės, technologiškai pažangesnės ir gausiau apgyvendintos nei Rusija, šį atotrūkį teoriškai būtų galima užpildyti vykdant agresyvią ginklavimosi programą. Tačiau Europos NATO narės turi nueiti ilgą kelią, nes nuo Šaltojo karo laikų jos nepakankamai investavo į įprastinę karinę galią.
Pati Ukraina yra dalinė šios bendros tendencijos išimtis, tačiau net ir čia žavūs Ukrainos kariniai rezultatai – kaip pripažino V.Zelenskis, kiti Ukrainos vadovai ir išorės analitikai – didele dalimi yra nulemti išskirtinio Jungtinių Valstijų ir jų partnerių teikiamos karinės pagalbos masto ir apimties. Jei Ukraina įstotų į Aljansą, našta rasti išteklių Ukrainai apginti, jei nekiltų branduolinis karas, greičiausiai neproporcingai tektų Jungtinėms Valstijoms.
Tuo metu, kai Vašingtonui ir taip reikia didelių išteklių tiek namuose, tiek Azijoje, jis rizikuoja būti įspraustas į kampą: Ukrainai tapus NATO nare, Vašingtonui teks nukreipti išteklius nuo kitų prioritetų, iš kurių kai kurie, be abejo, yra svarbesni, arba sutikti su padidėjusia rizika smarkiai išsiplėtusiame Rytų fronte. Bet kuriuo atveju Jungtinės Valstijos patirs didelių išlaidų ir naštos tuo metu, kai Amerikos laiko, dėmesio ir išteklių reikia kitur.
Galiausiai šios išlaidos gali išaugti dėl iškreiptų paskatų, kurias Maskvai sukuria Ukrainai siūlomas kelias į NATO. Rusija parodė norą kovoti dėl būsimos Ukrainos strateginės orientacijos, tačiau Jungtinės Valstijos ir kitos šalys to nepadarė. Maskva tai žino. Todėl tragiška, kad siūlymas Ukrainai patekti į NATO greičiausiai suteiks Rusijai priežastį kuo ilgiau tęsti karą prieš Ukrainą, kad nesudarytų sąlygų Ukrainai pradėti kelią į narystę NATO.
Šia prasme kvietimas stoti į Aljansą žada pratęsti dabartinį kraujo liejimą ir sumažinti bet kokio diplomatinio susitarimo tikimybę. Kita vertus, jei dabartinis karas sumažėtų ir Ukraina pradėtų stojimo procesą, Maskva būtų paskatinta vėl pulti į atakas, siekdama užkirsti kelią šiam žingsniui, kol procesas dar nebaigtas. Jei NATO negalėtų priimti Ukrainos per tam tikrą fait accompli – nelengva užduotis, atsižvelgiant į Aljanso vienbalsiškumo ir konsensuso reikalavimus – ilgalaikės narystės planas didina, o ne mažina Rusijos agresijos Ukrainoje tikimybę. Bet kuriuo atveju Ukrainos gynybos išlaidos didėja.
Ukrainos noras prisijungti prie NATO yra suprantamas. Visiškai logiška, kad šalis, kurią gąsdino ir užpuolė stipresnė kaimynė, sieks išorinės jėgos apsaugos. Vis dėlto strategija – tai pasirinkimas, o Jungtinių Valstijų pasirinkimo galimybės šiandien yra labai sunkios.
Didžiąją laikotarpio po Šaltojo karo dalį Jungtinės Valstijos galėjo plėsti savo tarptautinius įsipareigojimus palyginti nedidelėmis sąnaudomis ir rizika. Tokios aplinkybės nebeegzistuoja.
Esant fiskaliniam spaudimui šalies viduje, rimtam iššūkiui pozicijoms Azijoje, eskalacijos ir pasitikėjimo Maskva mažėjimo perspektyvai, Ukrainos išlaikymas šalia NATO aljanso paprasčiausiai atspindi JAV interesus.
