Tačiau geopolitinė padėtis Balkanų regione neturėtų stebinti. Juk įtampos šaltiniai, kurie susiformavo prieš šimtą metų išnykus senosioms imperijoms, jau ne kartą tapo regioninio ir pasaulinio nestabilumo šaltiniu.
Kai Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje žlugo Habsburgų ir Otomanų imperijos, Balkanuose buvo pamėginta sukurti modernias nacionalines valstybes, nepaisant regiono nacionalinės ir kultūrinės įvairovės. Nuo tada nacionalizmas pakartotinai kirtosi su sudėtinga regiono visuomeninio gyvenimo tikrove, o tai provokavo vieną konfliktą po kito, rašo C.Bildtas.
Jugoslavijos suirimas XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje paskatino nuožmių Balkanų karų dešimtmetį. Kai buvo sukurtos septynios naujos dažnai tarpusavyje konfliktuojančios valstybės, tapo akivaizdu, kad regioninis stabilumas turės remtis nauja struktūra, t. y. Europos Sąjunga. Atsižvelgdama į savo sėkmingą patirtį sprendžiant kitus ilgalaikius nacionalinius konfliktus, ES įsipareigojo padėti įveikti įsisenėjusius nacionalinius nesutarimus ir etninius konfliktus.
2003 m. Salonikuose surengtame ES vadovų susitikime buvo iškilmingai įsipareigota į ES priimti visas Balkanų šalis. Pasak C.Bildto, šį pažadą bus taip pat sunku ištesėti, kaip jį buvo sunku prisiimti. Kai įtampa Balkanuose gerokai sumažėjo, ES lyderiai padarė prielaidą, kad jie regione sugebėjo užtikrinti taiką. Toks požiūris į Balkanus iš esmės reiškė, kad toliau buvo tiesiog palaikomas susiklostęs status quo.
Po to, kai 2014 m. Europos Komisijos pirmininku tapo Jeanas-Claude`as Junckeris, jis patvirtino tą status quo ir pareiškė, kad per jo penkerių metų kadenciją ES nesiplės. J.-C.Junckerio pareiškimas techniškai buvo tikslus, bet politiškai pragaištingas, mano C.Bildtas. Kai reformas ir integracijos pastangas skatinusio tikslo nebeliko, regione neišvengiamai ėmė kelti galvą nacionalizmas. O ES pernelyg susitelkė į savo pačios finansines problemas, tokias kaip valstybių narių skolos krizė.
Prieš Bosnijos karą straipsnio autorius praleido daug laiko Balkanuose. Jis buvo ES specialusis pasiuntinys buvusioje Jugoslavijoje, po to vienas iš Deitono taikos konferencijos pirmininkų, ES vyriausiasis įgaliotinis Bosnijoje ir Hercegovinoje, o galiausiai – Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus specialusis pasiuntinys Balkanuose.
Praėjusiais metais, kai C.Bildtas sugrįžo į Bosniją kaip turistas, kažkas jo paklausė, ar regione nekils naujas karas. Iš pradžių į klausimą jis teigia beveik neatkreipęs dėmesio, nes, jo nuomone, tai yra neįmanoma. Tačiau šis klausimas buvo užduodamas vėl ir vėl; kai to paties buvo paklausta penktą kartą, C.Bildtas sunerimo.
Pasak C.Bildto, galima tvirtai teigti, kad XX a. dešimtojo dešimtmečio karai nebesugrįš, nes dabartinės sąlygos yra visiškai kitokios, nei buvo tuomet. Tačiau, kaip jau buvo ne kartą, pavieniai karštuoliai gali sukelti gaisrus, kuriuos paskui sunku užgesinti. Kartą Sarajeve toks Gavrilo Principas nužudė Austrijos erchercogą Franzą Ferdinandą ir sukėlė pasaulinį karą. Šiandien regionas palaipsniui kaista, ir vėl kas nors gali įskelti kibirkštį.
Tad ko galima imtis? C.Bildto nuomone, vienintelis variantas Europai – demonstruoti sulaikymo galią, kartu paspartinant ir Europos integraciją. Siekiant atsižvelgti į Balkanuose kylančius pavojus, ES turėtų pademonstruoti, kad ji turi valios ir pajėgumų imtis veiksmų, pvz., į regioną nusiųsti ES karinius junginius, kurie ten surengtų karines pratybas. Tai būtų aiški žinia, kad Europos Sąjungos karinės pajėgos nėra popieriniai tigrai ir kad bloko galia neapsiriboja žodžiais.
Be to, straipsnio autorius mano, kad būtina užtikrinti tolesnę ES plėtrą. Kol kas į ES įstojo tik Slovėnija ir Kroatija, ir akivaizdu, kad prireiks nemažai laiko, kol Europos Sąjungos narėmis galės tapti visos likusios Balkanų šalys. Tačiau reformos, kurios būtinos, kad šios šalys taptų kandidatėmis, gali ir turėtų būti paspartintos; be kita ko, reikėtų imtis pereinamojo laikotarpio priemonių, kuriomis pasitikėtų regiono žmonės.
Pavyzdžiui, remiantis ES Rytų partnerystės modeliu, reikėtų inicijuoti Balkanų partnerystę, kartu regiono šalims išsaugant narystės perspektyvą. Be to, anot C.Bildto, ES regione turėtų imtis aktyvesnio politinio vaidmens. Ji gali pradėti nuo tarpininkavimo sprendžiant smulkius sienos konfliktus, kad jie nebekeltų problemų.
ES kylančių iššūkių pastaraisiais metais smarkiai padaugėjo; taip pat padaugėjo ir jiems spręsti skirtų aukščiausiojo lygio susitikimų. Tačiau Europos lyderiai Balkanuose turi aiškų pasirinkimą: padėti spręsti problemą arba laukti, kol tai taps ir jų problema, tvirtina C.Bildtas.
