Terminas „pasaulio policininkas“ kelia neigiamas reakcijas, nors vargu ar kas paneigtų, kad policijos reikia. Taip tikriausiai yra todėl, kad nei viena pasaulio valstybė niekada niekam nėra teikusi prašymo užimti pasaulio policininko postą ir nebuvo daugumos sprendimu į šį postą paskirta. Kaip anksčiau kitos šalys, taip dabar Jungtinės Valstijos paprasčiausiai prisiėmė pareigą užtikrinti, kad visur būtų laikomasi įstatymų, ir šį vaidmenį atliko visų pirma paisydamos savo pačių interesų, rašo Ch.Hasselbachas.
Šventa vieta tuščia nebūna
Kyla klausimas: jei Vašingtonas iš tiesų nuspręstų atsisakyti šio savo paties iniciatyva prieš dešimtmečius prisiimto vaidmens, kas gi užimtų jo vietą? Vienas akivaizdus variantas – jei jau visuotinei tvarkai užtikrinti taip labai reikalingas „pasaulio policininkas“, jo vaidmens derėtų imtis Jungtinėms Tautoms.
Deja, praeityje tai daryti Jungtinėms Tautoms sekėsi prastai, todėl tikėtis, kad ateityje joms galėtų seksis geriau, būtų nepagrįsta, įsitikinęs Ch.Hasselbachas. Ši tarptautinė organizacija vienija beveik 200 narių. Dėl nuolatinių jų tarpusavio nesutarimų ir vargiai suderinamų interesų priimti tokio pobūdžio kolektyvinius sprendimus šioje organizacijoje visada buvo ir tebėra labai sunku. Patirtis rodo, kad žymiausius pėdsakus pasaulio istorijoje paprastai palieka atskiros galingos valstybės – kad ir kaip gerai ar blogai tai būtų.
Būtent dėl šios priežasties rašinio autorius įsitikinęs: „pasaulio policininko“ vaidmuo be atlikėjo ilgai neužsibus, nors mintis iš principo gal ir nebloga. Kaip sakoma, šventa vieta tuščia ilgai nebūna. Jei pasitrauks Jungtinės Valstijos, jų vietoje tuojau pat atsiras kas nors kitas.
Puikus pavyzdys – Sirija: tvarką, kuri čia įsigalios pasibaigus karui, nulems Rusijos, Turkijos ir Irano valia. Azijoje savo įtaką labiausiai plės Kinija. Ne visi europiečiai patenkinti JAV elgesiu pasaulio politikoje – esą dažnai amerikiečiai pernelyg įžūlūs, kartais – per daug naivūs. Tačiau perspektyva „pasaulio policininko“ vaidmenyje ateityje matyti Kiniją, Rusiją ar Turkiją, kažin ar labai įkvepia, svarsto Ch.Hasselbachas.
Vokietija: neaišku, ar norėtų, bet aišku, kad negalėtų
O kaip dėl europiečių? Galbūt jie galėtų tapti pasaulį stabilizuojančia galia? Būti „pasaulio policininku“ Europa lyg ir nenori, bet frazė „prisiimti daugiau atsakomybės“ čia tapo populiari, ypač – Vokietijoje, kurią amerikiečiai jau senokai kaltina savotišku svetimaduoniavimu. Taigi, ką reiškia „daugiau atsakomybės“, aišku ne visiems, rašo Ch.Hasselbachas.
Anot jo, bet kuri valstybė, nuspręsianti išmėginti vaidmenį, kurį iki šiol atliko Jungtinės Valstijos, pirmiausia turėtų susitaikyti su tuo, kad jos išlaidos karinėms reikmėms smarkiai didės ir kad visose kitose srityse pinigų bus atitinkamai mažiau. Tokia valstybė turėtų būti pasirengusi savo karius siųsti į kovines misijas visame pasaulyje ir suprasti, kad neišvengiamai bus aukų. Ji turėtų nusiteikti tam, kad daugelyje pasaulio kraštų į ją bus žiūrima kaip į priešą. Dar ji turėtų būti įsitikinusi, kad joje veikianti valdymo sistema yra pavyzdys visam pasauliui ir kad ta sistema yra verta būti taikoma kuo plačiau. Vokietija, kad ir kaip žiūrėtume, nė vienos iš išvardytų politinių ir socialinių sąlygų neatitinka – mano vokiečių apžvalgininkas.
Globali ES lyderystė – tuščia iliuzija
Idėja, kad šios užduoties galėtų imtis Europos Sąjunga, – gaji. Demokratinių Europos valstybių aljansas, turintis nemažo ekonominio bei karinio svorio ir dar daug vadinamosios švelniosios galios, teoriškai būtų tobulas kandidatas į „pasaulio policininko“ postą. Tačiau tik teoriškai, įsitikinęs Ch.Hasselbachas.
Jis primena, kad kai tik Europos Sąjungai tenka iššūkis imtis lyderystės užtikrinant stabilumą, ji tučtuojau iš visumos virsta pavienėmis valstybėmis, ir tada jau darbo imasi jos – tradiciškai, tai būdavo Prancūzija ir Jungtinė Karalystė. Bet netrukus Jungtinės Karalystės Europos Sąjungoje nebeliks. O kaip parodė karinės operacijos Libijoje ir Sirijoje, Prancūzija ir Vokietija yra per daug skirtingos, kad iš jų išeitų gera policijos komanda. Nors ir kaip patraukliai skambėtų globalios ES iš 27 narių idėja, deja, pasak Ch.Hasselbacho, tai tėra tuščia iliuzija.
O realybėje, ryškėja pavieniai regioniniai galios centrai. Bendradarbiaujama priklausomai nuo to, kokio pobūdžio krizė. Jungtinių Valstijų dominavimas gal ir blėsta, bet jų vaidmuo išliks labai svarbus, įsitikinęs apžvalgininkas.
Jo nuomone, neturėdami realios valios imtis karinių veiksmų, bent artimiausioje ateityje europiečiai savo, kaip regioninės galios, ribų neperžengs. Tačiau Europą ir JAV vienija tos pačios vertybės. Nors šis faktas dabar dažnai pamirštamas, būtent dėl to pasaulio politikos klausimais europiečiai ir amerikiečiai ir toliau turėtų siekti glaudaus bendradarbiavimo, neabejoja Ch.Hasselbachas. Juk, galų gale, Jungtinės Valstijos – tai ne vien Donaldas Trumpas.
