Klimato kaita – didžiausia šių dienų žmonijos problema. Politikai nedaug sumoka už tai, kad nieko nedaro, ir nedaug tegauna už tai, kad veikia atkakliai. Jungtinėse Amerikos Valstijose, šalyje, kuri atsakinga už penktadalį viso pasaulio šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio (Kinija atsakinga už dar vieną penktadalį), Donaldas Trumpas žada prikelti anglies kasyklas ir liberalizuoti naftos gavybos pramonę.
Pastangos pernelyg vėluoja
Politika dabar nėra pačios geriausios formos ir tai kelia labai nemažų bėdų. Prasta politika prastai veikia demokratiją – idėjinį politikos variklį. Tačiau be demokratijos niekur nesidėsi, sako autorius, nes klimato kaita yra susijusi ir su teisingumo įgyvendinimu: kaip kitaip užtikrinti, kad su priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimu ir perėjimu prie atsinaujinančios energijos susijusios sąnaudos būtų kuo teisingiau paskirstytos turtingoms ir vargstančioms, išsivysčiusioms ir besivystančioms, didelėms ir mažoms, šiaurinėms ir pietinėms šalims?
Šių tikslų pasiekti padėsiančios politikos vis mažiau veiksniose valstybėse ieškoti neverta. Geroji naujiena, susijusi su vyriausybės pastangomis spręsti klimato kaitos problemą, yra ta, kad jų – tų pastangų – yra. Blogoji naujiena – jos dedamos gerokai per lėtai.
Rezultatai, kurių, susiklosčius palankiausioms įmanomoms aplinkybėms, būtų galima pasiekti, įgyvendinant nacionalines aplinkosaugos programas, labai nedaug paveiktų mažiausiai palankiomis aplinkybėmis tikėtinus katastrofiškus nieko nedarymo padarinius. Tačiau miestams, turintiems pakankamai valios imtis klimato kaitos problemą spręsti iš peties, tvarių galimybių netrūksta, įsitikinęs B.Barberis. O jei savo politiką jie įgyvendintų koordinuotai, jų pastangų poveikis būtų dar didesnis.
Miestai nori ir siekia būti žali
Tvarios miestų plėtros srityje pirmauja Oslas. Beveik visas energijos reikmes patenkindama beveik vien hidroenergija, o didžiąją dalį Šiaurės jūroje išgaunamos naftos ir dujų eksportuodama, reikšmingą dalį pajamų Norvegija susižeria į savo valstybinį investicinį fondą. Būtent todėl Oslas galėjo sau leisti prabangą imtis įgyvendinti nulinės emisijos kampaniją, panašu, iki 2025 metų užsibrėžtą tikslą pasieks.
Šio tikslo miestas siekia skirdamas ypatingą dėmesį transportui. Pasikrauti elektromobilį čia galima beveik bet kur. Oslas turi aspiracijų tapti labiausiai elektromobiliams pritaikytu miestu pasaulyje – kas ketvirta Norvegijoje įsigyjama nauja mašina yra elektrinė – ir čempionu ekologiško būsto ir architektūros srityje: naujasis Oslo operos teatras – įspūdinga žaliosios infrastruktūros dermės detalė.
Žaliųjų miestų idėją imasi įgyvendinti ir Azija. Vienas didesnių šia kryptimi nusprendusių žengti regionų – Seulo regionas, kuriame gyvena beveik 25 mln. gyventojų. 2015-aisiais Seulas paskelbtas tvariausiu žemyno miestu. Daug investuota į elektra varomus autobusus, veikia trečia pagal dydį pasaulyje metro sistema, tačiau 120-ies tūkst. anglies dioksidą išskiriančiais degalais varomų autobusų parkas vis dar yra didžiulis taršos šaltinis. Pagal dabartinius miesto planus iki 2020 m. ketinama užtikrinti, kad pusę autobusų parko sudarytų elektra varomi autobusai. Tai būtų ambicingiausias tokio pobūdžio projektas pasaulyje.
Siekiant, kad tokie projektai būtų įgyvendinami kuo veiksmingiau, vienu metu imtis daugiau nei vieno projekto galbūt ir nevertėtų, samprotauja B.Barberis, nors, kita vertus, tokie projektai galėtų vienas kitą sustiprinti: bendradarbiaujančių miestų tinklai, suvieniję jėgas, galėtų sustiprinti bendrą daromą poveikį. Be to, atkakliai laikydamiesi vieningo požiūrio į tvarumą ir priklausomybės nuo iškastinio kuro mažinimą, galėtų lengviau atremti teisminių institucijų ar vyriausybių užmojus priešintis aplinkosaugos iniciatyvoms.
Vienas iš svarbiausių miestų ir piliečių uždavinių šiame kelyje – sukaupti reikiamos politinės valios demokratiškai daryti tai, kas yra aišku, nors niekada nedaryta. B.Barberio įsitikinimu, lengva tikrai nebus, nes demokratiją yra ištikusi bėda – valdžia pernelyg spaudžiama įvairių piniginių ir kitokių interesų. Taigi kovos su klimato kaita ir kitomis egzistencinėmis grėsmėmis baigtis priklausys nuo demokratinės politikos, įgyvendinamos pačiuose miestuose ir tarp miestų.
Miestams reikia daugiau laisvės, tada bus ir rezultatai
Miestas – geriausia, kokią tik galima sugalvoti, politinė institucija Žemėje. Gyventi mieste gerai ne tik dėl ekonominių priežasčių. Praleiskite porą dienų Singapūre ar Keiptaune, siūlo straipsnio autorius. Osle pasivažinėkite „Tesla“ taksi, Seulo miesto centre prasieikite palei atnaujintą upės vagą, Kolumbijos mieste Medeljine pasinaudokite viešuoju transportu – keltuvais. Užsibrėžę kovoti su klimato kaita, tačiau neturintys pakankamai galių to siekti, miestai turi ne tik prisiimti atsakomybę už tvaraus pasaulio kūrimą, bet ir užsitikrinti teisę tai daryti.
Siekti svarbesnio vaidmens šioje srityje miestams trukdo du dalykai – išteklių stoka ir autonomijos bei sprendimo teisės neturėjimas. Europos Sąjunga prioritetą teikia ne miestams, o regionams, subsidijuoja ne tvarią miestų plėtrą, o žemės ūkį.
Jei miestai nuspręstų įgyti reikiamos galios, jie visų pirma turėtų reikalauti savivaldos – šią mintį straipsnio autorius yra išdėstęs knygoje „If Mayors Ruled the World“ (liet. Jei merai valdytų pasaulį).
Kadangi planetos gyventojų daugumą sudaro miestų gyventojai, jų teisės turi būti įgyvendinamos demokratinės skubos tvarka. Taip sakydamas, B. Barberis teigia nesiekiantis supriešinti miesto su kaimu – jo nuomone, turėtų būti atkurta teisingesnė šių dviejų polių pusiausvyra. Juk kalbant apie visuotines bendrąsias gėrybes, būtent miestai labiausiai veržiasi pirmyn, kol būgštaujanti valstybė dairosi atgal.
Pasaulyje darosi per karšta. Mokslas aiškiai rodo – tvarumą užtikrinti ne tik būtina, bet ir įmanoma. Politika rodo, kad tikslai pasiekiami. Miestai pasirengę pasirūpinti, kad taip ir būtų.