Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

„Jei mirsime, tai visi kartu“: daugiavaikės šeimos iš Mariupolio išsigelbėjimo istorija

Dvylikos asmenų šeima papasakojo, kaip Mariupolyje praleido 20 baisiausių dienų savo gyvenime. Tėvams buvo sunku paaiškinti mažamečiams, kodėl jie negali valgyti ir gerti tiek, kiek nori. Bombarduojamame mieste šeima klaidžiojo ir ieškojo maisto ir vandens. „Ėjome su vyriausiu sūnumi prie upės parnešti vandens. Buvo baisu, nes ant kranto gulėjo daug lavonų. Visur jų buvo daug, praėjome vaikų smėlio dėžę, net ten gulėjo vienas užklotas kilimu“, – atsiminimais dalijosi dešimties vaikų mama.
Mariupolis
Mariupolio griuvėsiai / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Globėjų Olgos Polomarchuk ir jos vyro namuose Mariupolyje augo dešimt vaikų – devyni berniukai ir mergaitė.

Vasario 24 d., kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, miestas, kuriame gyveno šeima, tapo vienu iš karščiausių karo taškų.

Apie tai, kaip šeimai pavyko evakuotis iš miesto, išsamiai aprašė Ukrainos naujienų portalas „Ukrainska pravda“.

Gyvenimas iki karo

Ukrainiečių šeima iš globos namų priglaudė ir tuos vaikus, kurie turėjo mažai galimybių būti įvaikinti kitų šeimų. Globėjų namuose gyveno našlaičiai su psichikos sutrikimais, judėjimo negalia bei įvairiomis lėtinėmis ligomis.

„Nusprendėme taip: gal ir negalėsime vaikams visko suteikti, bet jie gyvens šeimoje, turės mamą ir tėtį“, – pasakojo Olga.

„Šeimos tipo vaikų namai – tai didelė šeima, mama ir tėtis, kurie visada yra šalia vaikų. Vaikų namuose, net ir geriausiuose, vaikai neturi tėvų, yra tik žmonės, kurie ateina ir išeina. Mūsų namuose yra artimas ryšys tarp tėvų ir vaikų, mažieji turi šeimą, kuri yra visada šalia“, – tęsia mama.

VIDEO: Kova už „Azovstal“: kas vyko milžinišką plotą užimančioje gamykloje?

Tikėjosi, kad karas baigsis per kelias dienas

Vasario 24 d. Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, ne visi ukrainiečiai iš karto sužinojo, kas įvyko.

„Vasario 24 d. ryte aš važiavau į darbą ir nemačiau jokių naujienų. Autobuse jau sužinojau, kad prasidėjo karas“, –prisimena Olga.

Tuo metu du jos vaikai buvo apsistoję sanatorijoje. Olga atėjusi į darbą paprašė nemokamų atostogų ir nuvyko pasiimti vaikų. Tuo metu Rusijos kariuomenė jau bombardavo Primorsko rajoną.

„Vaikams paaiškinau, kad jeigu prasidėtų apšaudymas, jie turi gulti ant kelio ir užsidengti galvas. Mes labai greitai bėgome namo, buvome labai išsigandę“,– pasakoja Olga.

Namuose moteris šiek tiek nusiramino.

„Mums paskambino Natalija Krasilnikova iš Vaikų priežiūros tarnybos ir pasakė, kad galime evakuotis, paklausė, ar esame pasiruošę. Mes turime berniuką, sergantį sunkia autizmo forma, jam pokyčiai būtų buvę labai sunkūs, todėl nusprendėme pasilikti. Tikėjomės, kad viskas baigsis per dieną ar dvi. Nusipirkome maisto produktų, įsirengėme namo rūsį. Tikėjomės, kad mums pavyks išgyventi“, – prisimena ukrainietė.

Vasario 28 d. į šeimos namus atėjo ukrainiečių kariai ir pasakė: „Susirinkite daiktus ir palikite šią vietą kuo greičiau, per čia judės rusų kariuomenė.“

„Išvažiavome įsivaizduodami, kad namus paliekame tik keliom dienom. Atvykome į vietinę mokyklą, čia praleidome 20 baisiausių savo gyvenimo dienų“, – pasakoja Olga.

Lavonai smėlio dėžėje

Netrukus šeima suprato tikrąją Mariupolio situaciją – nebuvo vandens, elektros, šildymo. Apgulto miesto realybė sunaikino viltį būti greitai išgelbėtiems.

„Ten kur apsistojome, nebuvo kur pasislėpti nuo apšaudymų. Pastatas turėjo daug langų, o rūsys buvo netinkamas apsaugai nuo oro pavojaus. Į rūsį net nėjome, nes supratome – jei sugrius, išeiti nebus kaip. Visi kartu sėdėjome viename kambaryje – jei būtume mirę, tai visi kartu“, – prisimena Olga.

Tėvams buvo sunku paaiškinti vaikams, kodėl jie negali valgyti ir gerti iki soties, kaip prieš karą. Okupantų niokojamame mieste šeimai reikėjo susirasti maisto ir vandens.

„Sakydavau vyresniems, kad gerti jie nebegali, nes vandens turi palikti patiems mažiausiems. Tirpdėme sniegą, ėjome su vyriausiu sūnumi prie upės parnešti vandens. Buvo baisu, nes ant kranto gulėjo daug lavonų. Visur buvo daug žuvusiųjų. Praėjome vaikų smėlio dėžę, net ten gulėjo vienas užklotas kilimu“, – pasakoja ukrainietė.

Vieną dieną Olga kartu su vyru išsiruošė ieškoti maisto ir vandens.

„Vandenį atgabeno tanklaiviai, į vieną mes pavėlavome, o kitas turėjo atplaukti maždaug po dvidešimties minučių. Netoliese Ukrainos kariai buvo įrengę lauko virtuvę civiliams.

VIDEO: Paviešintame vaizdo įraše matyti susprogdintas dramos teatras Mariupolyje

Vis dėlto mes nuėjome palaukti į dramos teatrą, kaip tik tą dieną – kovo 16-ąją – rusai stipriai apšaudė miestą, todėl netrukus pasiūliau vyrui trauktis iš teatro į kiemą ir ten palaukti. Tai mus išgelbėjo. Nuėjus į gyvenamųjų namų kiemus, nuaidėjo baisus sprogimas: rusų lėktuvas numetė bombą ant dramos teatro“, – verkdama pasakojo Olga.

Kelias per minų laukus ir sunaikintus kaimus

Dėl mobiliojo ryšio trikdžių Mariupolyje žmonės negalėjo gauti informacijos apie tai, kas vyksta mieste, informacija sklido „iš lūpų į lūpas“.

„Vieną dieną išgirdome, kad iš dramos teatro į Zaporižią turėjo vykti evakuacija. Griebėme vaikus ir nubėgome ten. Pamatėme minią žmonių, kurie laikė autobusų, tačiau evakuacijos nebuvo. Ukrainos kariai įtikino mus grįžti atgal, nes evakuacija nebuvo planuojama. Bet kas dešimt dienų eidavome į dramos teatrą tarsi į darbą. Tikėjomės...“, – pasakojo Olga.

Laukimas buvo nepakeliamas – nuolatiniai apšaudymai, vandens ir maisto trūkumas. Todėl kovo 10-ąją žmonės pradėjo savarankiškai bandyti išvykti iš Mariupolio.

„Žmonės vyko „laukine“ evakuacija. Prie dramos teatro buvo bažnyčia, kurioje buvo galima susisiekti, todėl mieste likę žmonės skambino išvažiavusiems ir klausė, ar jiems pavyko pabėgti. Išgirdę, kad išgyveno ir jau yra saugūs, verkdavo. Važiuojančius automobilius apšaudydavo Rusijos kariuomenė, buvo labai baisu“, – pasakojo moteris.

VIDEO: Fronte – naujas ukrainiečių ginklas: kaip rusų amunicijos naikinimas keis karo eigą?

Laikas bėgo, blokada tęsėsi, ukrainiečių šeimos vaikams trūko maisto, vandens ir vaistų. Olga su vyru nusprendė, kad ilgiau laukti nebegali.

Į du automobilius tilpo 26 žmonės

„Viena daugiavaikė šeima mums pasiūlė mėginti pabėgti kartu. Mes netilpome į automobilius, todėl jie išmetė savo daiktus. Taip, dvi didžiulės šeimos, 26 žmonės, tilpo į du automobilius. Važiavome per Rusijos kontrolės punktus, todėl ištrynėme visas nuotraukas“, – pasakoja Olga.

Per karą Olga įsitikino ukrainiečių tautos stiprumu.

Rusų okupuotame kaime netoli Berdiansko visus 26-is išsekusius žmones gyventojai priėmė į savo namus: davė vandens, maisto, priėmė apsistoti. Visur okupacijos pragare abi šeimos sulaukdavo ukrainiečių palaikymo, pagalbos ir gerų žodžių.

Šeimai su vaikais teko važiuoti per minų laukus, sugriautus kaimus ir sudegintas vietoves.

Tuo tarpu Rusijos kariai patikrinimo postuose buvo nustebę ir klausinėjo, kodėl jie taip išsigandę.

Nori grįžti atgal į tėvynę

Zaporižios srityje pagaliau šeima pamatė ne okupantų, o Ukrainos kontrolės postus. Olga negalėjo sulaikyti ašarų.

„Ukrainiečių kariai mus pasitiko ir pro automobilio langus dalijo vaikams sausainius. Jaučiausi taip, tarsi viena gyvenimo dalis baigėsi ir prasidėjo kita. Esame gyvi, išgyvenome, visi vaikai saugūs“, –pasakojo Olga.

Atvykusi į Zaporižią, Olga paprašė Ukrainos Vaikų teisių asociacijos vadovės Darjos Kasjanovnyj pagalbos.

„Traukiniu išvykome iš Dnipro į Lvivą. Buvo labai daug žmonių. Mano vyras ir sūnus visą kelią stovėjo ant kopėčių tarp vagonų“, – apie kelionę pasakojo ukrainietė.

Lvive šeimai reikėjo nuspręsti apie tolimesnius kelionės planus.

„Tuo metu nenorėjome palikti Ukrainos. Tik Rava Ruskos miestelyje radome, kad tokią didelę šeimą priimtų į vieną namą. Tačiau tai buvo mažas miestelis, kuriame negalėjome laiku gauti specializuotos medicininės pagalbos, o dviem mūsų vaikams jos reikėjo skubiai ir reguliariai. Todėl vykome į Šveicariją“, – pasakojo Olga.

Šveicarijoje šeima gyvena jau trečią mėnesį.

„Labai noriu grįžti į Ukrainą, bet neaišku, kur grįžtume. Matėme vaizdo įrašą, kas liko iš mūsų namo Mariupolyje – tik dvi sienos. Nieko nebeliko“, – pasakojo Olga.

Nepaisant to, kad šeimos namų nebėra, ukrainiečiai į gimtinę planuoja sugrįžti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs