Kaip rašo verstka.media, jau rugsėjo gale socialiniuose tinkluose kai kurios Rusijos moterys, daugelį metų negalinčios išsireikalauti alimentų iš savo buvusių vyrų, ėmė tarpusavyje diskutuoti, kad jei vyrai bus mobilizuoti ir pradės gauti „karines“ išmokas į savo oficialias sąskaitas, šie pinigai bus nurašyti kaip alimentų įsiskolinimas.
Rugsėjo 29 d. partijos „Teisinga Rusija – Patriotai – Už tiesą“ pirmininkas Sergejus Mironovas savo „VKontakte“ puslapyje parašė, kad į jį ėmė kreiptis moterys, prašančios mobilizuoti alimentininkus. Jis net surengė balsavimą, ar reikėtų taip daryti. Už tai pasisakė daugiau kaip 4700 žmonių, o prieš – beveik 3600.
Verstka.media pasikalbėjo su moterimis, kurios kariškiams ir antstoliams perdavė savo buvusių vyrų asmens duomenis, kad alimentų skolininkai būtų išvežti į frontą. Pašnekovių vardai pakeisti jų saugumo sumetimais. Publikacijos autoriai taip pat pažymi, kad jie patys neragina ir primygtinai nerekomenduoja perdavinėti kariniams komisariatams kieno nors duomenis. Jie taip pat primena vyrams, kad šie gali neimti šaukimo, o už neprisistatymą į karinį komisariatą jiems gresia tik administracinė bauda.
„Man buvęs vyras kaip žmogus mirė jau seniai“
Lilija Sergejeva, verslininkė
Mano dukrai 17 metų. 13 iš jų mano buvęs vyras nemokėjo alimentų ir niekaip nedalyvavo vaiko auklėjime. Keletą kartų jis mums pervedė po šimtą rublių. Kartą pas jį atvyko antstoliai: jie konfiskavo jo mobilųjį telefoną ir atsiuntė man nedidelę pinigų sumą. Taip pat buvo laikotarpis, kai jis buvo registruotas darbo biržoje, ir aš kelis mėnesius iš eilės gaudavau po 400 rublių. Tada ta laimė baigėsi.
Bendra jo įsiskolinimų suma dabar siekia apie milijoną rublių. Kreipiausi į teismą, kad man priteistų delspinigius už nemokėjimą, ir ten priskaičiavo dar apie pusę milijono rublių. Tačiau teismo sprendimai man kol kas niekaip nepadėjo. Vykdomasis raštas dėl alimentų kurį laiką buvo pas antstolius, o paskui jie man jį grąžino, sakydami, kad iš skolininko paprasčiausiai nėra ko paimti.
Kadangi mano buvęs vyras taip ilgai nemokėjo alimentų, prieš trejus metus jam buvo iškelta baudžiamoji byla ir jis gavo kažkiek valandų viešųjų darbų. Manau, kad jis jas atidirbo, bet kas man iš tų valandų?
Kai Putinas paskelbė, kad mobilizuotieji bus prilyginti kontraktininkams, iškart pagalvojau, kad jei mano buvęs vyras dalyvautų „SKO“ („specialiojoje karinėje operacijoje“, t. y. kare Ukrainoje, – red.), tai galėtų išspręsti alimentų problemą. Tai geriausia galimybė skolininkams: oficialiai užsidirbti pinigų ir galiausiai grąžinti skolas.
Vakar kreipiausi į antstolius, kad jie parašytų prašymą karinėms institucijoms dėl mano buvusio vyro išvežimo kariauti. Nežinau, kiek šis mechanizmas veiksmingas, bet kodėl gi ne? Viena valdžios institucija kreipiasi į kitą. Juk antstolių darbas ir yra užtikrinti, kad skolininkas kuo greičiau sumokėtų pinigus. Dabar taip pat galvoju kreiptis į gubernatorių ir karinę prokuratūrą.
Tiesą sakant, man nerūpi, ar mano buvęs vyras sugebės atlaikyti krūvį fronte ir kiek ilgai jis ten ištvers. Jei moterys gali atlaikyti sunkų fizinį darbą, kodėl to negalėtų padaryti suaugęs vyras pačiame jėgų žydėjime? Daugeliui jų tenka velniškai daug dirbti, kad aprūpintų savo vaikus. Pavyzdžiui, man išsivystė juosmeninės stuburo dalies diskų išvarža, nes turėjau dirbti fiziškai sunkų darbą su iešmais geležinkelyje – šiaurėje, Vorkutoje. Aš tai dariau, nes darbas buvo gerai apmokamas, o aš turėjau tempti vežimą ir už mamą, ir už tėtį. Iki šiol, nepaisydama gydytojų nurodymų, darau tai, ko sveiki žmonės nedaro: dabar gyvename kaime ir auginame daug galvijų, kuriais reikia rūpintis kiekvieną dieną.
Suprantu, kad „specialiojoje operacijoje“ yra rizika žūti. Bet man mano buvęs vyras kaip žmogus mirė seniai. Jei jis bus išsiųstas į karą ir neišgyvens, gausiu tik oficialų patvirtinimą, kad jis nebeegzistuoja, o taip pat ir visas paveldėtojams priklausančias išmokas.
Taigi, prašydama antstolių pašaukti mano buvusį vyrą į frontą, apie jo likimą daug negalvoju. Jis juk negalvoja apie tai, kaip jo dukra gyvena visus šiuos metus, ką ji valgo. Ir ar ji apskritai valgo.
„Norėčiau, kad jį paimtų“
Ina Kruglova, technologė
Su vyru išsiskyriau prieš 12 metų, praėjus metams po vaiko gimimo. Dabar manau, kad ištekėjau būdama jauna ir kvaila. Jis buvo 10 metų vyresnis už mane, ir man atrodė kaip atsakingas suaugęs vyras.
Kai tik pradėjome gyventi kartu, jis dirbo ir negėrė. Pirmą kartą jį pamačiau labai girtą per mūsų vestuves. Tuo metu buvau pirmajame nėštumo mėnesyje ir nusprendžiau: jei tai tęsis, išsiskirsiu su juo, kai pagimdysiu kūdikį. Tačiau galiausiai likome susituokę dar dvejus metus. Per tą laiką alkoholio problemos dar labiau paaštrėjo. Mano vyras iš manęs pavogė auksą, iš mano tėvų – apie 100 000 rublių ir keletą raritetinių daiktų. Viskas dėl gėrimo. Kartu jis būdavo labai geras, kai blaivus.
2011 m., kai išsiskyrėme, kreipiausi dėl vaiko išlaikymo. Buvo pradėtos dvi vykdomosios bylos. Pirmoji – dėl mano išlaikymo. Kol vaikui sueis treji metai, kas mėnesį turėjau gauti 9500 rublių. Tačiau šis procesas nebuvo užfiksuotas nei „Gosuslugi“ sistemoje, nei antstolių interneto svetainėje. Kaip suprantu, reikiamas dokumentas pasimetė.
Dėl biurokratinio vilkinimo antroji vykdymo procedūra (dėl vaiko išlaikymo) įsigaliojo tik 2018 m. Vaikas turėtų gauti ketvirtadalį tėvo pajamų, tačiau oficialiai mano buvęs vyras nedirba ir neturi banko kortelių. Visą tą laiką antstoliai į mano klausimus atsakinėja taip: „Mes nežinome, kur jis yra, ir iš jo nėra ko paimti.“ Man pasisekė, kad tėvai man padėjo, kai vaikas buvo mažas – vienai juo rūpintis būtų buvę ypač sunku.
Ne taip seniai sužinojau, kad vyras, dar būdamas santuokoje, mano vardu paėmė nedidelę paskolą. Tačiau praėjo daugiau nei dešimt metų, ir per tą laiką skola išaugo iki 1 200 000 rublių. Pradėjau gauti grasinimų iš greitųjų paskolų bendrovės. Jau dvejus metus moku po 30 000 kas mėnesį, kad atiduočiau šią paskolą.
Šiuo metu jo 12 metų alimentų skola yra tik 15 tūkst. rublių. Ši suma, žinoma, nepalyginama su tuo, ko iš tikrųjų negavome mes su vaiku. Bet jei gausime tuos 15 tūkst. rublių, paklausiu vaiko, ko jis nori, ir už tuos pinigus nupirksiu jam, ko jis nori.
Iš karto po Putino kalbos man kilo mintis: jei mano buvęs vyras eitų kariauti, mes atgautume skolas, nes jis gautų oficialias išmokas į savo sąskaitą, kurių negalima nuslėpti nuo antstolių. Jei jis būtų sužeistas arba žūtų, vaikas gautų kompensaciją.
Tada pamačiau, kad interneto bendruomenėse, kuriose bendrauja motinos, daug diskutuojama apie alimentus. Daugelis tų, kurios jų negauna, svarstė, ar problema išsispręstų, jei buvę vyrai būtų išsiųsti į karą. Mes susibūrėme į pokalbių kambarį ir palaikome vienos kitas, dalijamės patirtimi ir informacija. Dabar jame apie 70 žmonių.
Neseniai mano draugė, kuri taip pat nesulaukia alimentų, nuėjo į karinį komisariatą, paliko savo buvusio vyro duomenis ir jis po savaitės gavo šaukimą. Kol kas tik skambinau į Gynybos ministerijos karštąją liniją, kad sužinočiau, ar mano buvęs vyras mobilizuotas. Ir man buvo pasakyta, kad turiu asmeniškai ateiti į karinį komisariatą ir paklausti. Pirmadienį nuvažiuosiu ten ir pateiksiu jiems jo asmens duomenis. Norėčiau, kad jį išvežtų.
Nemanau, kad jis galėtų ištverti kovinius veiksmus: jam trūksta pasirengimo ir jėgų. Žinoma, galvojau, kaip jausčiausi, jei jis ten žūtų. Tačiau mes su sūnumi jo nematėme ir negirdėjome jau 12 metų, nors gyvename tame pačiame mieste. Koks skirtumas: yra jis ar jo nėra? Tad jeigu jį užmuš, bus netgi gerai: vaikas gaus kompensaciją.
„Karinis komisariatas alimentininkus randa greičiau nei antstoliai“
Jekaterina Kotova, tekstų autorė
Abu norėjome vaiko. Tačiau problemos mūsų santykiuose prasidėjo, dar kai buvau motinystės atostogose. Jei anksčiau vyras dirbo, užsiėmė statybomis, tai dabar jis užgėrė. Todėl, praėjus keleriems metams po sūnaus gimimo, išvariau jį.
Vaikui dabar septyneri metai. Alimentai buvo priteisti prieš trejus metus. Tačiau mano buvęs vyras slapstosi ir nieko nemoka. Skolos suma dabar yra 632 tūkst. rublių. Visi žino, kaip dirba antstoliai – niekaip.
Manau, kad abu tėvai turėtų būti atsakingi už vaiką, o ne taip, kad vienas ėmė ir nusiplovė, nes taip norėjo. Deja, mūsų įstatymai gina išsigimėlius, kurie bėga nuo vaikų išlaikymo. Jiems netaikomos jokios griežtos priemonės.
Likusi viena su vaiku, sukausi taip, kaip ir daugelis moterų panašiose situacijose. Dar būdama motinystės atostogose pradėjau dirbti nuotoliniu būdu ir rašyti straipsnius. Kai gavau nuolatinį darbą, grįždavau namo ir vakarais rašydavau užsakomuosius tekstus. O kur galėjau dingti? Mes, moterys, galime daug nuveikti. Kai vaikas pradėjo lankyti mokyklą, nusprendžiau visiškai pereiti prie nuotolinio darbo. Dirbti penkias dienas per savaitę, kai sūnus mokosi pirmoje klasėje, yra sunku, beveik nerealu.
Stengiuosi vaikui neprimetinėti savo nuomonės apie jo tėvą. Aš nerėkiu apie tai, koks ožys pasirodė esąs mano buvęs vyras. Kai sūnus buvo mažas, mudu su juo skambindavome tėvui ir kalbėdavomės. Tačiau augdamas vaikas ir pats ėmė pastebėti, kad tėvas juo iš tikrųjų nesidomi.
Po to, kai buvo paskelbta mobilizacija, „VKontakte“ bendruomenėse pradėjau skaityti, ką rašo merginos, kurios taip pat metų metus negauna alimentų. Jos mano, kad kariniai komisariatai alimentininkus randa greičiau nei antstoliai. Nusprendžiau veikti: parašiau į karinį komisariatą mieste, kuriame gyvena mano buvęs vyras, ir, žinoma, perdaviau visus jo asmens duomenis. Nežinau, ar tai suveiks, bet pabandyti verta.
Mano buvęs vyras anksčiau buvo geros fizinės formos, bet dabar jis nedirba, veda marginalinį gyvenimo būdą ir prasigėrė. Žinoma, nemanau, kad alkoholikas kam nors pravers fronte. Tačiau bent kažkokia nauda iš jo bus: valyti griuvėsius jis tikriausiai sugebės.
Nemanau, kad turėčiau jo gailėtis. Per ketverius metus jis nė karto nesusisiekė su sūnumi, nors gyvena už keturiasdešimties kilometrų. Ir kai, nepaisant viso to, vaikas kiekviename praeivyje mato savo tėvą, kyla vienintelė mintis: geriau jau jis numirtų, kad nuvesčiau sūnų prie kapo, ir viskas.
„Būtų neteisinga, jei mobilizuotų ne jį, o mano sugyventinį, kuris kartu su manimi augina vaikus“
Svetlana Michailova, fabriko darbuotoja
Su buvusiu vyru turime keturis vaikus. Jauniausiam ketveri, o vyriausiam – devyniolika metų. 2020-aisiais, praėjus maždaug metams po mūsų skyrybų, iš savo buvusio vyro gavau penkis tūkstančius rublių. 2021 m. jis atsiuntė mums tūkstantį rublių. Tai buvo viskas, ką gavome.
Kai su buvusiu vyru buvome kartu, iš pradžių gyvenome kaime. Žmonės ten pamažu prasigerdavo. Mano vyras turėjo problemų dėl alkoholio ir darbo. Buvo aišku, kad turime persikraustyti. Supykusi išsinuomojau butą mieste už savo atostoginius. Pirmiausia išvažiavau viena, o paskui pasiėmiau vyrą iš kaimo. Tada už motinystės išmoką nusipirkome nedidelį namą, o trūkstamai sumai paėmėme paskolą. Problemos dėl alkoholio ėmė spręstis.
Tačiau vėliau iškilo naujų sunkumų. Gimus ketvirtam vaikui, vyras suskaičiavo mano mėnesines vaiko išmokas (17 tūkst. rublių) ir nusprendė, kad galime sau leisti nusipirkti automobilį už kreditą ir jį grąžinti iš tų įmokų. Jis norėjo UAZ „Patriot“. Atsisakiau pirkti tokį brangų automobilį ir dėl to išsiskyrėme.
Man liko 500 000 rublių skola už namą. Laimei, man pavyko inicijuoti bankroto procedūrą ir vyras, su kuriuo dabar gyvenu, už mane sumokėjo susikaupusias palūkanas – 140 tūkst. rublių.
Skyrybų metu buvau išėjusi motinystės atostogų, kad prižiūrėčiau jauniausią vaiką. Kai jam sukako pusantrų metų ir nustojau gauti motinystės pašalpą, man padėjo giminaičiai. Po keturių mėnesių mus priėmė į lopšelį, ir aš bėgte išlėkiau į gamyklą dirbti šlifuotoja. Finansiškai tapo lengviau. Tačiau grįždavau namo po pamainos ir griūdavau, o dar reikėdavo ruošti namų darbus su vaikais. Ryte turėjau nuvesti jauniausiąjį į darželį, o vakare jį pasiimti. Visą laiką reikėdavo bėgioti.
Mano buvęs vyras nepalaikė jokių santykių su vaikais. Iš pradžių, po skyrybų, jis atvykdavo pabendrauti su jais, o paskui liovėsi. Prisimenu, kad po metų tylos jis sugrįžo ir prisipažino, kad jam buvo gėda pažvelgti savo vaikams į akis, nes neturėjo pinigų alimentams. Vaikai jaučiasi įskaudinti, nes mes tiesiogine prasme neturėjome ko valgyti, buvo tik duonos ir vandens. Jie matė, kaip man buvo sunku. Dabar jie net nebeklausinėja apie tėtį.
Dėl alimentų nemokėjimo buvo paskelbta jo paieška ir jis buvo nubaustas administracine nuobauda – 10 parų arešto. Po to jis pradėjo krutėti, užsiregistravo darbo biržoje. Tačiau jį iš ten išmetė, nes jis neatvyko. Tada jis ne kartą buvo įsidarbinęs. Tačiau vengdamas mokėti alimentus, jis padirbdavo porą dienų, o po to išeidavo neapmokamų atostogų.
Šioje situacijoje antstoliai buvo bejėgiai. Jie negalėjo jam sutrukdyti susirasti darbą ir iš karto išeiti atostogų. Jie sakydavo: „O kas, jei jis eina atostogų, kad galėtų pasirūpinti sergančiais giminaičiais?“ Bet aš žinau, kad jo tėvai mirę ir jis neturi jokių sergančių giminaičių. 2022 m. liepą mano buvusio vyro alimentų skola viršijo 800 000.
Neseniai sužinojau, kad mobilizuotiems asmenims priklauso pajamos. Tai reiškia, kad jei mano buvęs vyras bus pašauktas į armiją, jis gaus oficialias išmokas ir negalės jų nuslėpti. Jis taip pat negalės išeiti nemokamų atostogų.
Nesitikiu didelių pinigų, bet net jei jis gaus 20 000 per mėnesį, man bus lengviau. Užauginti vaikus tikrai sunku. Nupirkčiau jiems normalių drabužių, užrašyčiau juos į būrelius. Mano vyriausias sūnus serga epilepsija, penkerius metus turi vartoti vaistus nuo priepuolių, o buvęs vyras niekaip neprisideda prie gydymo. Jo reakcija į žinią apie diagnozę buvo: „Nieko sau“ – ir viskas. Namas, kurį nusipirkome santuokoje, sunyko, ir dabar turiu mokėti pinigus už nuomojamą būstą.
Pagalvojau, kad mano buvusio vyro gali ir nemobilizuoti kaip daugiavaikio tėvo. Todėl nuėjau į karinį komisariatą, kad įrodyčiau, jog jis neišlaiko savo atžalų, jie nėra jo išlaikytiniai. Norėjau pasiekti tai, kad jis nesislėptų už vaikų, kuriems nepadeda, nugarų.
Žinau, kad jis negyvena ten, kur yra registruotas: blaškosi po skirtingus butus, kad antstoliai negalėtų jo rasti. Todėl kariniame komisariate palikau jo vardą, pavardę ir darbovietės adresą, kad šaukimas ateitų ten.
Jis stiprus, aukštas vyras, tarnavo armijoje. Dabar jis geria mažiau, nes dirba vairuotoju ne visą darbo dieną. Manau, kad jo sveikata gera. Būtų neteisinga mobilizuoti ne jį, bet mūsų 19 metų sūnų, sergantį epilepsija. Arba mano sugyventinį, kuris kartu su manimi augina vaikus.
Rugsėjo 21 d., kai buvo paskelbta mobilizacija, buvęs vyras man skambino du kartus. Galbūt jis norėjo paprašyti dokumentų, įrodančių, kad yra daugiavaikis tėvas. Bet aš nekėliau telefono. Aš visiškai nieko dėl to nejaučiu.
