1945-aisiais Jamesas Leachas Milleris grįžo iš Antrojo pasaulinio karo. Ir nutilo. Apie karą savo žmonai per 64 santuokos metus jis nieko nepasakojo.
Vyras sulankstė savo medaliais nusagstytą uniformą ir nunešė ją į rūsį. Tik vyresnysis J.L.Millerio sūnus kartais išsitraukdavo rūbą, kad pažaistų – lyg kare.
Jis pradėjo dirbti ugniagesiu. Sekmadieniais jis vaikščiodavo į bažnyčią. Jis niekuo nesiskundė.
„Ta karta netransliuodavo savo problemų. Jis tiesiog pasakydavo, kad laikai nebuvo geri, kad buvo geresnių. Jis neišsiplėsdavo“, – apie savo tėvą pasakoja jo sūnus Michaelas.
Chaosas graudina
J.L.Milleris jau buvo įžengęs į aštuntąją dešimtį, kai pradėjo po truputį pasakoti Michaelui, JAV karinių oro pajėgų inžinieriui, apie išsilaipinimą Omahos paplūdimyje Normandijoje 1944-aisiais.
„Pasirodydavo fragmentai“, – sako Michaelas, prisimenantis kurtinantį bombų sproginėjimą, akis kone parai aptraukusį rūką, gaudžiančius nacių lėktuvus, dulkių kamuolius, purvą.
Vyras kartą pasiūlė savo tėvui nukeliauti į Normandiją su kitais Antrojo pasaulinio karo veteranais amerikiečiais, bet J.L.Milleris atsisakė. Jis tik ištarė: „Kartą ten jau buvau.“
Ta karta netransliuodavo savo problemų. Mano tėvas tiesiog pasakydavo, kad laikai nebuvo geri, kad buvo geresnių. Jis neišsiplėsdavo.
Ši istorija – ne be priežasties. J.L.Milleris, kuriam buvo 96-eri ir kuris išgyveno bent jau amerikiečiams kruviniausią Antrojo pasaulinio karo mūšį, kovo 30 dieną mirė nuo koronaviruso komplikacijų – būtent jau minėtuose Holjoko karių namuose.
Šiandien skaičiuojama, kad COVID-19 infekcija įsibrovė daugiau nei į 40 karo veteranų namų daugiau nei 20-yje Amerikos valstijų. Tokiuose globos namuose mirė mažiausiai 300 žmonių, kuriems buvo patvirtintas užsikrėtimas naujuoju koronavirusu.
O situacija Holjoke, kur gyvenimui įrengtos 247 lovos ir kur J.L.Milleris gyveno pastaruosius penkerius metus, buvo tokia chaotiška, kad velionio vaikai tiesiog negali nesigraudinti apie ją pasakodami.
Jau pradėti tyrimai
Paskutinį savo savaitgalį J.L.Milleris leido nusilpęs ir sunkiai kvėpuodamas, o tuo metu dvi jo dukros telefonu meldė slaugytoją duoti senoliui morfino ar atropino.
„Bet ji pasakė, kad negalima, ir pati pradėjo verkti, – atsiminė Jameso dukra Linda McKee. – Ten nebuvo kam vadovauti.“
Michaelas Milleris budėjo prie savo tėvo lovos ir darė, ką galėjo – bandė vilgyti jo lūpas kempinėle, pamautą ant medinio pagaliuko. Kaip vėliau teigė L.McKee, „tuo metu jis jau duso ir mirė be jokios pagalbos“.
Masačusetsas tai, kas vyko Holjoko karių namuose, atsimins dar ilgai. Ten trūko apsauginių priemonių ir pačių darbuotojų, o administracija neatskyrė užsikrėtusiųjų koronavirusu nuo kitų senolių – infekcija išplito staigiai.
Kovo pabaigoje šioje įstaigoje gyveno 210 senolių. 89 dabar mirę, o 74 iš pastarųjų buvo užsikrėtę koronavirusu. Iš viso užsikrėtė trys ketvirtadaliai šių globos namų gyventojų.
Tyrimų jau daug, o keliais jų siekiama nustatyti, ar valstijos pareigūnų negalima patraukti civilinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.
Balsavo už taupymą
Tačiau valstijos rinkėjai jau svarsto, ar nesuklydo, kai 2015 metais Masačusetso gubernatoriumi išrinko nuosaikų, bet labai taupų ir viešąsias išlaidas sumažinti pažadėjusį respublikoną Charlie Bakerį.
Holjoko karių namai ne privatūs – jie priklauso valstijai. Bet kadangi taupoma, čia chroniškai trūksta darbuotojų, o tie, kurie dirba, yra verčiami triūsti dvigubomis pamainomis.
Ankstesnis įstaigos vadovas dar 2015 metais pasitraukė iš pareigų ir pareiškė, kad šiuose namuose neįmanoma užtikrinti saugios globos – pinigų tiesiog per mažai.
Svarbiausia, kad apie visas šias problemas buvo žinoma dar prieš koronavirusui atkeliaujant į Masačusetsą pavasarį, sako Masačusetso universiteto Bostone politologė Erin O'Brien.
„Visi šie paprasti valstijos žmonės dabar įtūžę. Nėra taip, kad su jais nesutikčiau, bet pagalbos veteranams programoms reikia finansavimo. Jei balsuoji už tai, kad valstija taupytų, dabar žvelgi į pasekmes“, – mano profesorė.
Saugojo H.Goeringą
O istorijų iš karo Holjoko karių namuose buvo ir daugiau. Šie namai buvo įkurti netrukus po Antrojo pasaulinio karo, kai į Masačusetsą pradėjo grįžti Europos ir Ramiojo vandenyno regiono operacijose dalyvavę amerikiečiai.
Būtent šiems šokiruotiems vyrams tuometis gubernatorius Paulas Deveris, pats dalyvavęs kare, paskyrė Holjoko karių namus. Ten ir dabar gyveno nemažai Antrojo pasaulinio karo kovas mačiusių veteranų.
Štai Emilio DiPalma, kurį balandį pasiėmė koronavirusas, vykstant Niurnbergo karo nusikaltimų procesui saugojo Hermaną Goeringą, daug prisidėjusį prie žudynių nacių koncentracijos stovyklose.
Gyveno Holjoke ir į pensiją išėjęs paštininkas Samas Lococo, kuris užsikrėtė naujuoju koronavirusu ir balandžio 16-ąją mirė. Jis tarnavo JAV pajėgose Ramiojo vandenyno pietinėje dalyje ir yra pasakojęs, kad bijodavo savižudžių japonų pilotų – kamikadzių.
Emilio DiPalma, kurį balandį pasiėmė koronavirusas, vykstant Niurnbergo karo nusikaltimų procesui saugojo Hermaną Goeringą, daug prisidėjusį prie žudynių nacių koncentracijos stovyklose.
Tiesa, S.Lococo priklausė karių grupei, kuri plaukdavo gelbėti pilotų, kai jų lėktuvai įsirėždavo į jūrą. Viename interviu jis pasakojo, kaip kartą žvelgė tiesiai į persigandusio, bet gyvo piloto veidą.
„Japonus mokė, kad amerikiečiai yra labai žiaurūs, tad jis turbūt mūsų bijojo. Angliškai ji vis kartojo, kad mes jį nužudysime. Bet mes jį ištraukėme iš vandens, sutvarstėme žaizdas ir nuplukdėme į lėktuvnešį. Su tuo pilotu elgėmės kaip su karaliumi“, – interviu teigė S.Lococo.
Supykdė neigiantieji Holokaustą
O J.L.Milleris, kaip atsimena jo sūnus, kartą emocijas vis dėlto parodė – kai prieš maždaug 30 metų sužinojo, kad pasaulyje yra nemažai Holokaustą neigiančių žmonių.
„Mano tėvas niekada dėl nieko nepykdavo, bet tada labai įniršo. Tarsi kažkas būtų paspaudęs mygtuką“, – prisiminė jo sūnus Michaelas.
Esą jo tėvas išsitraukė senų nuotraukų dėžę ir su ja nuvažiavo į nedidelį Holokausto muziejų Springfilde. Galiausiai nuotraukos atsidūrė JAV Holokausto memorialiniame muziejuje Vašingtone.
Tose nuotraukose – prie Nordhauseno koncentracijos stovyklos suguldyti žmonių kūnai. Traukinių, kuriais buvo gabenami žydai, vagonai. Žmonių kaulai. Krosnys.
„Jis norėjo, kad žmonija atsimintų, kas vyko. Išgirdęs, kad yra sakančių, jog tų žiaurumų nebuvo, jis panoro parodyti, kad iš tikrųjų buvo“, – teigė Michaelas Milleris.
