Jo tarnybą šaliai šeštadienį nutraukė smegenų vėžys, kuris J.McCainui buvo diagnozuotas praėjusių metų vasarą.
Jis taip pat galėjo tapti admirolu, jeigu sovietų gamybos raketa „žemė-oras“ 1967 metų spalio 26 dieną nebūtų numušusi jo pilotuojamo šturmo lėktuvo „A-4 Skyhawk“, skridusio virš Hanojaus. J.McCainas katapultavosi ir parašiutu nusileido į nedidelį ežerą miesto centre, kur jo vos nenulinčiavo įsiutusi minia. Jam tuomet lūžo abi rankos ir dešinės kojos kelis.
Tuo metu jo tėvas vadovavo visoms JAV pajėgoms Ramiajame vandenyne. O jo sūnus daugiau nei penkerius metus praleido Vietname kaip karo belaisvis.
Jis buvo paleistas 1973 metais pagal Paryžiaus susitarimą, tačiau dėl tyčia prastai gydytų lūžių ir kankinimų kalėjime jis nebegalėjo tęsti piloto karjeros. „Dėl kažkokios priežasties tuomet tai nebuvo man tinkamas metas ir aš tikiu, kad man buvo lemta nuveikti kažką kito“, – 1989 metais duodamas interviu sakė J.McCainas.
Pralaimėjo Obamai
Tas kažkas, žinoma, buvo politika. Kelerius metus jis buvo atsakingas už laivyno ryšius su Senatu, o vėliau persikėlė į savo antrosios žmonos gimtąją Arizonos valstija ir čia 1982 metais buvo išrinktas į Atstovų Rūmus.
Vėliau jo ambicijos augo ir jis greitai pateko į Senatą – galingiausią Amerikos politinę instituciją. Šis tapo jo antraisiais namais, kur jis praleido trisdešimt metų. J.McCainas ilgą laiką kūrė savo, kaip itin tvirtą nuomonę turinčio respublikono, įvaizdį. Jis nesilaikė savo partijos pozicijos daugeliu klausimų – nuo rinkimų kampanijų finansavimo reformos iki imigracijos.
Jis nematė partinės drausmės prasmės ir tai dar labiau atskleidė jo maištingą prigimtį. Maištingu jis buvo jau JAV laivyno akademijoje, o kalinamas Vietname jis dažnai provokuodavo savo prižiūrėtojus.
„Išgyventas kalinimas sustiprino mano pasitikėjimą ir mano atsisakymas nuo ankstesnio paleidimo mane išmokė pasitikėti savo protu“, – 1999 metais išleistuose memuaruose „Mano tėvų tikėjimas“ rašė J.McCainas.
Būtent toks maištingas ir nepažabojamas buvo J.McCainas, kuris 2000 metais siekė tapti Respublikonų partijos kandidatu Amerikos prezidento rinkimuose. Save jis vadino „tiesiai šviesiai kalbančiu“ kandidatu, kuris pristatė nuosaikios dešinės viziją. Tačiau jo oponentui George'ui W.Bushui pavyko savo pusėn patraukti konservatyvių krikščioniškų pažiūrų respublikonus.
Per plauką nelaimėjęs J.McCainas sustiprino savo pozicijas ir galiausiai perėmė respublikonų vairą iš nepopuliaraus prezidento G. W. Busho. 2008 metais jam pavyko susitaikyti su partijos sistema ir jis buvo išrinktas partijos kandidatu.
Tačiau siekdamas posto Baltuosiuose rūmuose J.McCainas priėmė prieštaringai vertinamą sprendimą kandidate į viceprezidentus pasirinkti beveik nežinomą Aliaskos gubernatorę Sarah Palin.
Kai kas jam to niekada neatleido. Šis sprendimas, kaip manoma, padėjo Amerikoje iškilti populizmui, kurį vėliau įkūnys Donaldas Trumpas.
Demokratas Barackas Obama nesunkiai laimėjo tuos rinkimus. Dukart pralaimėjęs J.McCainas sugebėjo iš savęs pasišaipyti ir ėmė pasakoti, kad miega kaip kūdikis: „Miegi dvi valandas, pabundi ir verki, tuomet vėl miegi dvi valandas ir vėl pabundi ir verki“.
Kėlė nerimą D. Trumpas
J.McCainas sugebėdavo valdyti minią. Vašingtone, Kongreso koridoriuose, jis dažnai buvo kalbinamas gausybės žurnalistų ir neretai būdavo griežtas ir nekantrus. „Tai kvailas klausimas“, – kartą vienam žurnalistui atsakė jis.
Tačiau ūmų toną greitai pakeisdavo savęs nuvertinimas. „Nemanau, kad ir aš esu labai protingas vyrukas“, – kartą sakė jis.
Jis taip pat galėjo išsiveržti kaip ugnikalnis, jeigu būdavo kalbama jam itin svarbiomis temomis, tokiomis kaip ginkluotosios pajėgos ar Amerikos išskirtinumas, o vėlesniais metais prie šių klausimų prisijungė ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino keliama grėsmė. Pastarąjį J. McCainas vadino „žudiku ir banditu“.
Iki paskutinių dienų J.McCainas buvo įsitikinęs, kad Amerikos vertybės turi būti skleidžiamos ir ginamos visame pasaulyje. Jis dažnai skraidydavo į Bagdadą, Kabulą, Taipėjų ar Kijevą, kur buvo priimamas labiau kaip valstybės vadovas, o ne parlamento narys.
Rusijai aneksavus Krymą, jo pavardė buvo įtraukta į Rusijos „juodąjį“ sąrašą, kuris Kremliaus buvo parengtas dėl Amerikos įvestų sankcijų. „Rodos, mano pavasario atostogos Sibire atšaukiamos“, – tuomet pajuokavo J.McCainas.
Kalbant apie Rusiją ar Siriją, J.McCaino pozicija buvo plačiai žinoma. Tačiau iš tiesų senatorius buvo generolas be armijos.
D.Trumpo pergalė prezidento rinkimuose, rodos, sudavė smūgį veterano respublikono pastangoms ir idealams. Jis netruko sunerimti dėl milijardieriaus verslininko propaguojamo nacionalizmo ir protekcionizmo bei jo flirto su V.Putinu.
Jis net atkreipė dėmesį tai, kad Vietnamo karo metu D.Trumpo šaukimai į kariuomenę buvo ne kartą atidėti, nes jam esą buvo diagnozuota pėdos kaulo patologija.
Tačiau nepaisant visko, J.McCainas neketino išeiti į pensiją ir ramiai sau gyventi. Veikiausiai prisimindamas savo senelį, kuris mirė praėjus vos kelioms dienoms po Japonijos pasidavimo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, J.McCainas siekė Senate dirbti tiek, kiek galės, net ir po vėžio diagnozės.
Senate J.McCainas nebedirbo nuo praėjusių metų gruodžio, nes Arizonoje buvo gydomas nuo vėžio. Jo rančoje jį lankė draugai ir kolegos, norėję atsisveikinti su Amerikos politikos galiūnu.
Gegužę išleistuose memuaruose „The Restless Wave“ J.McCainas išreiškė valią būti palaidotas Merilende šalia savo senojo laivyno laikų draugo Chucko Larsono.
J.McCainas susilaukė septynių vaikų, įskaitant tris iš pirmosios santuokos.
