„Tokie dekretai nepadeda gerinti saugumo situacijos, o tik skatina religinį nepakantumą ir musulmonų, ypač moterų musulmonių, stigmatizavimą Prancūzijoje“, žurnalistams sakė JT Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro atstovas Rupertas Colville'as.
„Aprangos kodai, tokie kaip burkinius draudžiantys potvarkiai, daro netinkamą poveikį moterims ir merginoms, kelia pavojų jų savarankiškumui, atimdami iš jų galimybę priimti nepriklausomą sprendimą dėl atitinkamos savo aprangos, ir akivaizdžiai jas diskriminuoja“, – pridūrė jis.
Atstovas taip pat pasmerkė „žeminantį ir menkinantį būdą, kuriuo buvo įvesti burkinių draudimai kai kuriuose Prancūzijos kurortuose“.
Beveik 30 pajūrio kurortų neseniai uždraudė savo paplūdimiuose moterims dėvėti visą kūną dengiančius maudymosi kostiumėlius.
Vis dėlto Prancūzijos aukščiausiasis administracinis teismas penktadienį panaikino šį nutarimą viename mieste, todėl manoma, kad tai sukurs teisinį precedentą ir turės įtakos kituose burkinius uždraudusiuose pajūrio miestuose.
Prancūziją per paskutinius 18 mėnesių sukrėtė ištisa virtinė islamistų atakų, kurios sukėlė nuogąstavimų dėl saugumo problemų ir paaštrino islamofobijos problemą.
Pasak R.Colville'o, JT žmogaus teisių komisariatas sveikina teismo sprendimą dėl Vilnevo-Lubės miesto, ragindamas kitų Prancūzijos pajūrio miestų pareigūnus, įvedusius panašius draudimus, „nedelsiant juos panaikinti“.
Jis pabrėžė, kad tokie draudimai neprisideda prie žmonių saugumo užtikrinimo.
„Akivaizdu, kad burkinius arba kokį nors kitą apdarą dėl tos pačios priežasties dėvintys asmenys negali būti kaltinami dėl smurto ar priešiškos kitų reakcijos“, – kalbėjo pareigūnas.
Jis perspėjo, kad „šiais aprangos draudimais tik pasisekti padidinti įtampą ir paskatinti bendruomenių poliarizaciją, ir jie gali padaryti žalos siekiams kovoti su smurtiniu ekstremizmu ir jį sustabdyti“.
Pasak R.Colville'o, remiantis tarptautiniais žmogaus teisių standartais, „religijos ar įsitikinimų demonstravimo, taip pat ir drabužių pasirinkimu, apribojimai yra leidžiami tik labai retomis aplinkybėmis, įskaitant visuomenės saugumo, viešosios tvarkos ir visuomenės sveikatos arba dorovės“ užtikrinimo atvejus.
Tokios priemonės, sakė jis, „turi būti tinkamos, būtinos ir proporcingos“.
