Ar du jos paaugliai vaikai, kurie augo Jungtinėje Karalystėje, vis dar galės gauti paskolas studijuoti britų universitetuose? Ar ji ir jos vyras, išdirbę čia 11 metų, turi parduoti namus, kuriuos ką tik nusipirko? Išeiti iš darbo? Išvykti iš namais tapusios šalies? Bandyti prašyti pilietybės?
Ši 41 metų moteris yra viena iš šimtų tūkstančių ES darbuotojų Britanijoje, nuogąstaujančių ir sutrikusių dėl to, kas bus dabar, jų naujajai tėvynei pradedant ilgą daugelio ryšių su žemynine Europa atmezgimo procesą.
„Jei tik dėl manęs, aš galėčiau net grįžti į Lenkiją, – aiškiai jausdama įtampą sakė A.Woydyla, tvarkydama barą italų restorane Londono Kamdeno rajone. – Bet mano vaikai yra labiau anglai nei lenkai. Jie net nebenori važiuoti į Lenkiją atostogoms. Jie net kalbasi angliškai tarpusavyje.“
Ištisa kosmopolitiškų verslininkų, darbuotojų ir studentų, kuriems JK tapo namais, kai atvėrė savo sienas kaimynėms ES šalims, klasė dabar yra apimta nežinios dėl savo ateities. Šie imigrantai pakeitė Britanijos veidą, Londono Kensingtono rajoną pavertė Paryžiaus priemiesčiu, mieguistus Anglijos miestelius, tokius kaip Bostonas, – Baltijos šalių anklavais, lentynas visoje šalyje nukrovė lenkišku alumi ir kaimiškomis dešromis.
„Aš asmeniškai negaliu pasakyti, kas pasikeis man, – sakė 21 metų italų studentas Andrea Cordaro, kuris šoką išgirdus referendumo rezultatus palygino su smūgio į paširdžius jausmu neišlaikius egzamino. – Tiesiog turėsiu laikyti iškėlęs galvą ir tikėtis geriausia.“
Laurence Borel, 36 metų skaitmeninės rinkodaros konsultantė iš Prancūzijos, kuri Britanijoje gyvena jau daugiau kaip 15 metų, nelaukia, kas bus toliau. Gegužės mėnesį ji paprašė britiško paso.
„Lažinuosi, kad prašymus teikia daugybė žmonių“, – sakė ji ir paaiškino, kad apie pasą pagalvodavo daug metų, o referendumas paskatino ją veikti.
„Nenoriu grįžti į Prancūziją, – sakė ji. – Mano gyvenimas – čia.“
Darbovietėse ir mokyklose visoje šalyje vadovai išsiuntinėjo elektroninius laiškus susirūpinusiems užsieniečiams, kuriuose patikina, kad niekas nesikeičia – bent jau kol kas.
Darbovietėse ir mokyklose visoje šalyje vadovai išsiuntinėjo elektroninius laiškus susirūpinusiems užsieniečiams, kuriuose patikina, kad niekas nesikeičia – bent jau kol kas.
„Oficialus pasitraukimo iš Europos Sąjungos procesas užtruks mažiausiai dvejus metus, – sakoma viename tokiame Oksfordo universiteto pareiškime. – Mūsų darbuotojai ir studentai gali būti tikri, kad trumpuoju laikotarpiu nesitikime jokio užimtumo ar studijų žlugimo.“
Tačiau ilgalaikė perspektyva yra tokia, kad maždaug 3 mln. Britanijoje gyvenančių ES piliečių gyvenimas gali pasikeisti – ir reikšmingais, ir ne tokiais svarbiais aspektais.
Tyrimas, kurį užsakė „Financial Times“, parodė, kad jeigu Britanijos dabartinės imigracijos taisyklės būtų taikomos ES piliečiams, didžioji dauguma jų netektų darbo ir būtų priversti išvykti iš šalies. Tai katastrofiškos naujienos baristoms ispanams, braškių skynėjams rumunams, investicinės bankininkystės specialistams vokiečiams ir pramonės šakoms, kurios jais kliaujasi.
Didžiausias poveikis gali būti lenkams – didžiausiai ES darbuotojų užsieniečių Britanijoje grupei. Šiuo metu JK yra maždaug 850 tūkst. žmonių iš Lenkijos, kurie atvyko ieškoti atlyginimų ir galimybių, smarkiai pranokstančių tai, apie ką būtų galima svajoti jų buvusioje komunistinėje tėvynėje. Lenkų srautas buvo toks dramatiškas, kad lenkų kalba dabar yra antroji pagal ja kalbančių žmonių skaičių Anglijoje.
Lenkų Britanijoje likimas yra toks svarbus klausimas Lenkijoje, kad prezidentas Andrzejus Duda po Britanijos referendumo pažadėjo, jog Lenkijos lyderiai per būsimas derybas su Britanijos lyderiais „padarys viską, kad tos teisės nepasikeistų“.
„Tikiu, kad britų vyriausybė įvertins indėlį, kurį lenkai įneša į Britanijos salų plėtrą, į jų socialinį ir kultūrinį gyvenimą“, – sakė A.Duda.
„Tikiu, kad britų vyriausybė įvertins indėlį, kurį lenkai įneša į Britanijos salų plėtrą, į jų socialinį ir kultūrinį gyvenimą“, – sakė A.Duda.
Pagal Britanijos įstatymus, imigrantai iš ES, kurie išgyveno Jungtinėje Karalystėje daugiau kaip penkerius metus, gali prašyti leidimo nuolat gyventi. Tačiau praktiškai nedaug ES piliečių varginosi, nes su savo pasais ir taip gali laisvai keliauti ir turėti prieigą prie švietimo, sveikatos apsaugos, pensijų ir kitų paslaugų Britanijoje.
Varšuvoje įsikūręs strateginių studijų centras „ Polski Instytut Spraw Międzynarodowych” (PISM) apskaičiavo, kad vis tiek lieka iki 400 tūkst. lenkų, kurie į Britaniją atvyko po 2012-ųjų. Nors būsimas kelias vis dar neaiškus, įmanoma, kad jie, drauge su šimtais tūkstančių žmonių iš kitų vietų Europoje, galbūt turės kreiptis dėl darbo vizų, o jei jų negaus – išvykti iš šalies.
Suprasdamas ES darbuotojų nerimą, Londono meras Sadiqas Khanas, kuris rėmė referendumą pralaimėjusią narystės ES šalininkų stovyklą, penktadienį paskelbė specialią žinią kone milijonui vien Londone gyvenančių Europos piliečių.
„Kaip miestas mes esame dėkingi už tą didžiulį indėlį, kurį įnešate, ir tai dėl šio referendumo nepasikeis, – sakė jis. – Jūs čia labai pageidaujami“.
Žinoma, ne visi Europos darbuotojai Britanijoje panikuoja ar bijo.
„Jaučiuosi gerai. Pasitraukimas iš ES yra gera idėja“, – sakė 24 metų Gabrielis Ionutas iš Bukarešto, Rumunijos sostinės. Jis dirba eismo reguliuotoju vienoje Londono statybvietėje. Iš viso Britanijoje jis jau yra išdirbęs ketverius metus, su leidimu gyventi, ir yra tikras dėl savo šansų pasilikti.
Jis sako visiškai suprantantis britų susirūpinimą tuo, kad jų šalis pastaraisiais metais turėjo absorbuoti tiek daug imigrantų, dėl ES laisvo žmonių ir darbo jėgos judėjimo taisyklių nepakankamai kontroliuodama tai, kas gali atvykti.
„Dabar jie labiau kontroliuos ir įsileis tik išties gerus žmones, – sakė jis. – Ir jie taip pat galės sustabdyti daugiau pabėgėlių iš Artimųjų Rytų. Bijau, kad su jais galėtų būti teroristų.“
Kitas rumunų statybininkas sakė, kad jaučiasi sutrikęs. 32 metų Iosifas Achimas iš Satu Marės Britanijoje yra jau šešeri metai, bet niekada nesivargino kreiptis dėl leidimo gyventi.
„Nežinau, kas dabar bus. – sakė jis. – Bet, mano nuomone, bus blogai.“
„Nežinau, kas dabar bus. – sakė jis. – Bet, mano nuomone, bus blogai.“
Panašus susirūpinimas jaučiamas ir kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje, kur Europoje gyvena maždaug 1,2 mln. JK piliečių.
„(Referendumas) neturėtų labai manęs paveikti, bet galėtų“, – sakė britų kompozitorius Hermanas Martinas, pastaruosius 24 metus gyvenantis Briuselyje. Bendrai, pasak jo, britų sprendimas pasitraukti iš ES bus katastrofa abiem šalims.
„Man tai kelia nemažą nerimą“, – sakė jis. Visi, turintys ryšių su užsieniu, atrodo sukrėsti.
„Mes visi patyrę šoką ir labai nuliūdę“, – sakė vokietė Christine Ullmann, dirbanti skaitmeninės rinkodaros srityje Londone ir dalyvavusi rengiant kampaniją „Hug a Brit“ („Apkabink britą“), kuria Britanija buvo raginama pasilikti ES. Ch.Ullmann sakė, kad penktadienį ryte traukinyje verkė.
Konsultantė prancūzė L.Borel sutinka, kad emocijos dar nenuslūgusios.
„Man labai patinka Londonas. Man labai patinka anglų. Esu susisielojus“, – sakė ji.
