Europoje – iššūkių metas
Referendumo rezultatai Jungtinėje Karalystėje pernai daugeliui buvo netikėti. Svaro sterlingo kursas smuko į 30 metų žemumas, tuojau pat atsistatydino ministras pirmininkas Davidas Cameronas.
Kurį laiką abi pusės – nei Britanija, nei Europa – neturėjo jokios aiškios ateities strategijos.
Kurį laiką abi pusės – nei Britanija, nei Europa – neturėjo jokios aiškios ateities strategijos.
Šiandien Europa susiduria su suvereniteto ir globalizacijos priešpriešos problema, stiprėjantis populizmas – rimtas iššūkis visoms Sąjungos šalims.
Globali ekonominė krizė, Graikijos skolos, o dabar ir „Brexit“ – visa tai sukuria papildomą spaudimą laisvajai prekybai ir žmonių judėjimui.
W.Churchillis – pirmasis proeuropietiškas britas
XVIII–XIX a. Jungtinė Karalystė buvo viena galingiausių jūrinių valstybių pasaulyje, todėl žemyninės Europos šalys jai nelabai rūpėjo.
Tačiau XX a. Britanijos požiūris palengva ėmė keistis, daugiausia garsiojo Winstono Churchillio.
Politikoje aktyvus jis buvo nuo pat XX a. pradžios, su laiku tapdamas vis labiau proeuropietiška asmenybe.
Europinio entuziazmo piką Britanija pasiekė 1940 m. birželį, kai tuomet jau premjeru tapusio W.Churchillio kabinetas pateikė pasiūlymą sukurti pilnavertę politinę sąjungą tarp britų ir prancūzų.
1946 m. Ciuriche W.Churchillis pasakė legendinę kalbą apie Jungtines Europos Valstijas.
Ši sąjunga turėjo apimti ir bendras organizacijas, skirtas gynybai, finansams, ekonomikai, užsienio politikai, netgi siūlyta dviguba pilietybė. Tačiau Prancūziją netrukus okupavo nacių Vokietija, tad ši idėja net nebuvo pradėta įgyvendinti.
Karo metu W.Churchillio prioritetai pasikeitė: jis pirmiausia stengėsi įkalbėti amerikiečius suteikti karinę pagalbą Britanijai kovojant su Adolfo Hitlerio Vokietija. Tai buvo pirmosios NATO užuomazgos.
Europos integraciją inicijavo JAV
Net ir siaučiant karui W.Churchillis minties apie vieningą Europą nepamiršo, todėl 1946 m. Ciuriche jis pasakė legendinę kalbą apie Jungtines Europos Valstijas.
Šįkart geopolitinė padėtis Europos integracijai buvo kur kas palankesnė. Harry Trumanui tapus JAV prezidentu, 1947 m. buvo pristatytas Marshallo planas.
Tuo metu Europa vis dar buvo sugriauta, o itin šalta žiema padėtį dar apsunkino. Nors daugumos valstybių valiutos buvo pakankamai stiprios, šalys tiesiog neturėjo kuo prekiauti. Todėl JAV indėlis inicijuojant Europos integraciją buvo esminis.
Marshallo planas – keturmetė (1948–1952 m.) JAV paramos programa, kuria 16 valstybių buvo skirta virš 22 mlrd. dolerių. Jungtinei Karalystei teko didžiausia suma – 3,19 mlrd. dolerių.
Laisvos prekybos erdvę britai iš pradžių vetavo
Planą įgyvendino dvi agentūros. Ekonominio bendradarbiavimo asociacija daugiausia teikė humanitarinę pagalbą po karo atsigaunančiai Europai finansuodama kurą, transporto priemones, maisto produktus bei įgyvendino infrastruktūros projektus.
Tuo tarpu Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija (EEBO) turėjo užtikrinti įvairių politikų įgyvendinimą bei skatinti prekybos ir pramonės augimą.
Organizacija taip pat siekė sukurti muitų sąjungą arba laisvos prekybos erdvę, bet britai ir skandinavai 1949 m. vetavo šiuos planus – dėl federalizmo baimės.
Nepaisant to, Marshallo planas buvo itin sėkmingas: per 4 metus Vakarų Europos šalių bendrasis vidaus produktas išaugo 30 proc. Pramonės produkcijos lygis 40 proc. viršijo prieškarinį, atsigavo žemės ūkis.
Be to, abiejose Atlantos pusėse išaugo konkurencija, nes JAV bendrovės „Dupont“, „General Motors“, IBM pradėjo investuoti Europoje, o didžiosios Europos įmonės – „Royal Dutch Shell“, BP – tą patį darė Amerikoje.
Reikia pabrėžti, kad W.Churchillis palaikė 1950 m. gegužės mėnesį paskelbtos Schumano deklaracijos idėją, tačiau Jungtinės Karalystės parlamentas mąstė priešingai nei premjeras, nes bijojo prarasti šalies suverenitetą susikūrus viršvalstybinėms institucijoms.
Parlamento neįtikino net ir potenciali nauda, kurią suteiktų ekonominė integracija. Todėl 1952 m. įkurtoje Europos anglies ir plieno bendrijoje britų nebuvo.
Baimė prarasti suverenitetą britams nuo pat pradžių kainavo daug.
Baimė prarasti suverenitetą britams nuo pat pradžių kainavo daug.
XX a. 6-ajame dešimtmetyje Britanijos užsienio politika orientavosi į tarptautinio saugumo klausimus. Tuo tarpu užsienio prekybos politika buvo labai atsargi.
Romos sutarties derybų metu (dokumentas pasirašytas 1957 m.) britai nusiuntė savo atstovą derėtis dėl laisvosios prekybos erdvės EEBO pagrindu.
Tačiau Anglies ir plieno bendrijos šešetui panorus gilesnės ekonominės integracijos, britai vėl pabūgo dėl savo suvereniteto.
Buvo praleistas šansas tapti besikuriančios Europos Bendrijos ir bendrosios rinkos dalimi, nes, kaip rodo istorija, vėliau britams prisijungti prie Bendrijos buvo kur kas sudėtingiau.
Ši nacionalizmu paremta klaida buvo didelė, atsižvelgiant į šalies vidaus ekonominę situaciją.
Antrojo pasaulinio karo metu Jungtinė Karalystė prarado apie 25 proc. savo turto. Net 1953 m. išlaidos gynybai sudarė net 28,5 proc. visų biudžeto išlaidų, todėl gyventojus slėgė didžiuliai mokesčiai. Valdžiai reikėjo ieškoti sprendimų.
Ieškojo būdų vengti politinės integracijos
1960 m. Jungtinė Karalystė su dar šešiomis valstybėmis (Danija, Norvegija, Portugalija, Švedija, Šveicarija) pasirašė sutartį, įkūrusią Europos laisvosios prekybos asociaciją (ELPA).
ELPA turėjo būti konkurentė Europos ekonominei bendrijai.
ELPA turėjo būti konkurentė Europos ekonominei bendrijai (EEB). Pagrindinis ELPA išskirtinumas buvo tas, kad ji nesiekė tolesnės politinės integracijos ir apsiribojo tik nacionalinių vyriausybių koordinuojama prekybos liberalizacija.
Iki 1967 m. tarp šalių buvo panaikinti importo tarifai pramonės prekėms, kiekybiniai apribojimai, nustatytos prekės kilmės taisyklės.
Britai vis dar turėjo vilties, kad ELPA ir EEB galiausiai susijungs į didelę laisvos prekybos erdvę, nes pati narystė ELPA britams nebuvo naudinga: jie sudarė daugiau nei pusę asociacijos gyventojų, o į ELPA šalis eksportas tesudarė vos 10 proc. viso šalies eksporto.
Nedalyvavimas bendrojoje rinkoje smukdė britų ekonomiką
XX a. 6–7-ajame dešimtmetyje EEB šalių ekonomikos sparčiai augo. Tuo tarpu britų imperija byrėjo.
Netekusi kolonijų, Britanijos ekonomika strigo. O viena iš pagrindinių tokios krizės priežasčių buvo nedalyvavimas EEB bendrojoje rinkoje.
Bendrija 1968 m. panaikino paskutinius tarpusavio muitus ir netarifinius prekybos apribojimus bei nustatė bendruosius išorės tarifus trečiosioms šalims, įskaitant ir Jungtinę Karalystę.
Britų gamintojai dėl šios priežasties buvo laikomi antraeiliais. Nors jie turėjo mažiau konkurencijos šalies vidaus rinkoje, jų inovatyvumas, produktyvumas ir augimas buvo mažesnis nei Europos įmonių.
Negana to, britų automobilių gamintojai prarado ir Australijos rinką, kai ši įvedė 35 proc. muitą importuojamiems automobiliams.
Tuo tarpu Europoje britų gamintojai pralaimėjo konkurencinę kovą italų automobilių gamintojams, kurių produkcija buvo pigesnė dėl Italijos narystės EEB.
Apskritai visas Jungtinės Karalystės BVP 1958–71 m. laikotarpiu paaugo 48 proc., o EEB šalių augimas per tą patį laikotarpį buvo dvigubai didesnis – 98 proc.
Britų pragyvenimo lygis, lyginant su EEB šalimis, lenkė tik Italiją.
Net ir po prisijungimo išliko skeptikų
Kai Britanijos vyriausybė galiausiai ryžosi pateikti paraišką stoti į EEB, jiems sukliudė komplikuoti santykiai su Prancūzija.
1961 ir 1967 m. paraiškas prancūzai vetavo, nes prezidentas Charles'as de Gaulle'is laikė britus Amerikos „Trojos arkliu“ Europoje, neva suteiksiančiu JAV prieigą prie bendrosios rinkos.
Be to, jis baiminosi ir Jungtinės Karalystės branduolinio potencialo, glaudžių santykių su JAV bei susilpnėsiančio Prancūzijos vaidmens. Ch.de Gaulle'is norėjo paversti Prancūziją dominuojančia EEB nare bei galingiausia valstybe visame regione.
Tik 1969 m., kai Ch.de Gaulle'is pasitraukė iš posto, britai atnaujino derybas ir 1973 m. sausio 1 d. tapo Europos Bendrijos nariais.
Beje, net ir po įstojimo kai kurios politinės partijos išliko skeptiškos. Po ilgų diskusijų 1975 m. buvo surengtas referendumas – panašus į pernai vykusį „Brexit“ balsavimą.
Tačiau tuomet tauta pasisakė už narystę.
Rasa Daugėlienė ir Paulius Puskunigis yra Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Europos instituto atstovai.
