Tai kol kas didžiausias iššūkis prezidentui, kurio ambicingos reformos ir konfliktas su profsąjungomis lyginami ir Margaret Thatcher kova su anglių pramonės profsąjungomis 1984 metais.
Dalį skrydžių antradienį turėtų atšaukti ir skrydžių bendrovė „Air France“, kurios darbuotojai streikuoja ketvirtą kartą per mėnesį, reikalaudami šešiais procentais didesnių atlyginimų. Su geležinkelio streikais tai nesusiję, bet jų profsąjungoms prideda garo. Profsąjungos bijo, kad E.Macrono reformos – pirmas žingsnis į valstybinės bendrovės privatizavimą. Tuomet baigtųsi dosnios sąlygos valstybinėje geležinkelių bendrovėje, automatiškai kasmet keliamos algos, ankstyva pensija, sulaukus 52-ejų, 28 dienos apmokamų atostogų, apsauga nuo atleidimo. Lengvatos – nemokami bilietai, taikomi ir geležinkelininkų artimiems giminaičiams.
E.Macrono vyriausybė nori, kad neliktų „šiltnamio“ sąlygų, kad būtų sudaromos sutartys kaip ir kitose sektoriaus bendrovėse, kad valstybiniai geležinkeliai taptų konkurencingi.
„Rizikinga užsipulti valstybinę geležinkelių bendrovę, nes žinome, kad daugelis vyriausybių turėjo trauktis, taip pat ir Alaino Juppe 1995 metais. Taip, tai rizika, bet laikai pasikeitė. Ir visuomenės nuomonė ne tokia palanki šiai bendrovei“, – tikina teisininkas Stephane Martiano.
Profsąjungoms nepavyko blokuoti E.Macrono reformų, taip pat ir plano viešajame sektoriuje atsisakyti 120 tūkst. darbo vietų. Tad pavasario puolimas – streikų virtinė iki birželio 28-osios – turi atsakyti į klausimą, ar profsąjungos tebėra tokios pat įtakingos, kai E.Macrono partijos pergalė pakirto socialistus, jų sąjungininkus. Ekspertai sako, kad E.Macronui reformos turėtų pavykti, jeigu metodiškai vykdys vieną po kitos. Juolab nemaža dalis visuomenės yra vyriausybės pusėje, žmonės nelabai suvokia, kodėl profsąjungos imasi kraštutinių priemonių, kai valdžia siūlo kalbėtis.
„Vyriausybei svarbiau skaičiuoti susitikimus, o ne svarstyti detales. Mūsų klausimai lieka be atsako – koks bus įstatymas, į nieką neatsižvelgiama. Jaučiamės, lyg mus laikytų idiotais“, – sako geležinkelininkų profsąjungos SNCF generalinis sekretorius Laurentas Brunas.
Klausimas – kas greičiau pasijus pavargęs, ar profsąjungos, kurios nenori užleisti paskutinio bastiono, ar prezidentas, norintis atversti naują puslapį.
