Iki antrojo prezidento rinkimų turo likus kelioms dienoms, apklausos prognozuoja, kad visiškas naujokas politikoje, komikas Volodymyras Zelenskis sutriuškins P.Porošenką. Pasak K.Skorkino, toks scenarijus dar prieš metus neatrodė tikėtinas.
Vis dėlto, šiandien tai – realybė, jau drebinanti Ukrainos politinę vertikalę. Gubernatoriai ir ministrai ima ieškoti kontaktų su būsimu nugalėtoju ir potencialia jo komanda.
K.Skorkinas rašo, kad taip buvo ne visada. 1994-2005 metais, vadovaujant prezidentui Leonidui Kučmai, gubernatorių karjeros perspektyvos buvo tiesiogiai susijusios su jų sugebėjimu laimėti balsus už provyriausybinius kandidatus.
Po 2005-ųjų Oranžinės revoliucijos prezidentas Viktoras Juščenka su politiniu elitu sudarė naują paktą ir išardė L.Kučmos sukurtą politinę vertikalę. Todėl Aukščiausioji Rada įgyvendino Konstitucijos pokyčius, ribojančius prezidento galią.
K.Skorkinas rašo, kad gubernatorių skyrimas išliko prezidento privilegija (rekomenduojant premjerui), tačiau regioninis elitas rado naujų būdų užsiimti lobistine veikla savo palaikomų kandidatų naudai.
Pavyzdžiui, 2005-2006 metais Luhansko regiono tarybą kontroliavusi „Regionų partija“ nesutiko su Kijevo paskirtais gubernatoriais. Jie užsiėmė tų gubernatorių darbo sabotažu tol, kol buvo paskirti partijai įtinkantys kandidatai.
Iš esmės susiformavo neoficiali sistema, kurioje valdininkai Kijeve pasiimdavo savo mokesčių dalį ir demonstruodavo mažą susidomėjimą regionais, kontroliuojamais vietos politinių klanų.
Galvos skausmas – Odesa
2010-aisiais į valdžią atėjęs prezidentas Viktoras Janukovyčius atšaukė 2004-ųjų reformą, tačiau sulaukė didelio vietinio elito pasipriešinimo. Tai, pasak K.Skorkino, viena iš priežasčių, kodėl jis buvo nuverstas 2014-ųjų Maidano revoliucijos metu.
Dėl šios priežasties P.Porošenka skatino decentralizaciją ir sudarė naujus susitarimus su vietos elitu, įskaitant buvusius V.Janukovyčiaus „Regionų“ partijos narius.
Charkovo mero Genadijaus Kerneso ir Odesos mero Genadijaus Truchanovo įtaka politiniams ir ekonominiams procesams jų didžiulių regionų sostinėse nusvėrė bet kokį negatyvą, siejantį juos su „senuoju režimu“.
Apžvalgininkas rašo, kad šių politikų parama per rinkimus vargiai padėjo P.Porošenkai. Dabartinis šalies vadovas tiesiog nesugebėjo išsiaiškinti, ką jam daryti su šalies pietryčiais, kuriuose daugiausia gyvena rusakalbiai. Jis pasiūlė kitokią politinę formulę: taikią koegzistenciją tarp skirtingų Ukrainos kultūrinių vizijų.
Pasak K.Skorkino, Odesa – ypač geras pavyzdys, kaip P.Porošenka mezgė ryšius su buvusia „Regionų“ partija. Kijevui šis regionas visada kėlė problemų dėl stiprių prorusiškų sentimentų, sienos su nepripažinta Padniestre ir šimtmečių senumo nusikalstamumo tradicijomis.
Nors P.Porošenka gimė šiam regionui priklausančiame Bolgrado mieste, Odesos regionas jam tapo dideliu galvos skausmu. Galiausiai jis turėjo atleisti tris Odesos gubernatorius, kol rado tinkamą regiono vadovą.
Maištininkas Arsenas Avakovas
K.Skorkinas rašo, kad dėl laikino P.Porošenkos aljanso su oligarchu Ihoriu Kolomoiskiu 2014-2015 metais, gubernatoriaus postą užėmė turtuolio draugas Ihoris Palica. Vėliau P.Porošenka jį pakeitė Michailu Saakašviliu.
Buvęs Sakartvelo prezidentas turėjo priartinti regioną prie P.Porošenkos reformų eros modelio. Vis dėlto, M.Saakašvilis greitai įsivėlė į konfliktą su premjeru Arsenijumi Jaceniuku ir vidaus reikalų ministru Arsenu Avakovu – pagrindiniais prezidento koalicijos nariais, todėl buvo atleistas.
Trečiasis gubernatorius Maksymas Stepanovas 2017 metais buvo paskirtas atviro konkurso būdu. Tačiau 2019-ųjų prezidento rinkimų kampanija lėmė M.Stepanovo vadovavimo pabaigą.
Balandžio 6 dieną, po pirmojo rinkimų turo praėjus savaitei, P.Porošenka atleido M.Stepanovą. Manoma, kad jis buvo atleistas dėl to, kad neiškovojo pakankamai balsų už P.Porošenką: dabartinis šalies vadovas šiame regione nusileido V.Zelenskiui ir atvirai prorusiškam kandidatui Jurijui Boikai.
Ukrainos žiniasklaida rašė, kad M.Stepanovas vykdė sabotažą prieš P.Porošenkos kampaniją regiono lygiu ir bendradarbiavo su I.Kolomoiskio žmonėmis.
M.Stepanovas atsisakė pripažinti prezidento sprendimą ir trauktis iš posto, nes, remiantis įstatymais, gubernatoriaus atleidimui reikalingas Ministrų kabineto pritarimas.
Kai Kabinetas pritarė P.Porošenkos sprendimui dėl M.Stepanovo, atsirado vienas maištininkas – vidaus reikalų ministras A.Avakovas. K.Skorkinas rašo, kad toks maištas patvirtino, jog prezidento stovykloje prieš pat svarbius rinkimus vyksta rimta krizė.
Tuo pat metu P.Porošenka atleido Chersono regiono gubernatorių Andrijų Hordejevą. Ir šiame regione prezidentas pirmajame rinkimų ture pralaimėjo V.Zelenskiui bei J.Boikai. Tiesa, A.Hordejevo reputaciją jau anksčiau sugriovė galimi ryšiai su aktyvistės Katerynos Handziuk nužudymu 2018 metais.
TAIP PAT SKAITYKITE: Įtariamojo K.Handziuk nužudymu išklotinė kelia klausimų dėl jo ryšių su teisėsauga
Pasak apžvalgininko, spartus gubernatorių atleidimas, panašu, buvo įspėjimas kitiems regiono lyderiams prieš antrąjį rinkimų turą. Vis dėlto, šis įspėjimas – pavėluotas ir visiškai neįtikinamas.
„Jie nurašė Porošenką, nors ir skirtingais lygiais. Kai kurie nurašė visiškai, o kai kurie paprasčiausiai laukia rinkimų pabaigos, kai paaiškės rezultatai“, – teigė Ukrainos politologas Michailas Pogrebinskis.
K.Skorkinas rašo, kad dauguma gubernatorių jau ieško kontaktų su galimu rinkimų nugalėtoju ar žmonėmis, kurie, jų nuomone, rinksis naujus administracijos pareigūnus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Serialas ar propaganda? Prezidentą vaidinantis komikas siekia vadovauti Ukrainai
M.Stepanovas greičiausiai megs ryšius su I.Kolomoiskiui, kuriam priklauso televizijos kanalas, transliuojantis V.Zelenskio projektus, artimais žmonėmis. Tikėsis, kad jie formuos naują vyriausybę.
Apžvalgininkas mano, kad tai nebus veiksminga. Pergalės atveju V.Zelenskis greičiausiai nenorės senos valdžios atstovų.
Konfliktai vyriausybėje
Pasak K.Skorkino, rimti konfliktai persikėlė į vyriausybę. Vidaus reikalų ministrą A.Avakovą paskyrė P.Porošenkos koalicijos partneriai, nenorėję, kad prezidentas monopolizuotų saugumo tarnybas.
A.Avakovas savo darbą atliko „puikiai“: pavertė ministeriją galingu vidaus politikos mūšių instrumentu ir tyliai rėmė gatvės nacionalistus bei sukarintas grupuotes. Šie kraštutinės dešinės aktyvistai ėmė agresyviai trikdyti P.Porošenkos agitacinius renginius paaiškėjus, kad artimas jo sąjungininkas įsivėlė į su kariuomenės pirkimais susijusį korupcijos skandalą.
Pasak K.Skorkino, A.Avakovas viešai tokius veiksmus smerkdavo, tačiau žinutė buvo aiški.
Prezidento rinkimų metu A.Avakovas stengėsi palaikyti atstumą – tikino, kad jo tikslas yra užkirsti kelią falsifikacijai. Tačiau akivaizdu, kad vidaus reikalų ministras siekė padidinti atstumą tarp savęs ir vis silpnėjančio prezidento.
P.Porošenkos stovykla įtaria, kad A.Avakovas bendradarbiauja su buvusia premjere, rinkimuose trečia likusia Julija Tymošenko ir kenkia prezidento kampanijai regionuose.
A.Avakovas yra kilęs iš Charkovo, jis vadovo šiam regionui V.Juščenkos valdymo metais. Ir šiame regione pirmajame rinkimų ture P.Porošenka pralaimėjo V.Zelenskiui bei J.Boikai.
Dabar A.Avakovas giria V.Zelenskį. Politologas Volodymyras Fesenko mano, kad jis galėtų tapti politikos naujoko mentoriumi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Oligarchai ir jų kandidatai: kas yra kas Ukrainos prezidento rinkimuose?
„Avakovui svarbiausia, kad Porošenka neišliktų prezidentu. Jam nelabai svarbu, ar tai bus Tymošenko, ar Zelenskis“, – sakė jis.
Apžvalgininko manymu, A.Avakovas pagrįstai nerimauja dėl savo politinės ateities. Vidaus reikalų ministru jį paskyrė Aukščiausioji Rada, o partija „Liaudies frontas“, atvedusi jį į valdžią, neturi šansų patekti į kitą parlamentą, kuris bus renkamas jau šį rudenį.
Net premjero Volodymyro Hroismano pozicija nėra aiški. Po rinkimų jis Vyriausybei vadovaus iki 2019-ųjų rudens. Kaip patyręs aparatčikas, jis neišsiskirs su savo globėju P.Porošenka. Tačiau jis neprisijungė prie prezidento kampanijos. Pasikeitus valdžiai, V.Hroismano vaidmuo bus esminis: jis bus tarpininkas tarp elito ir naujojo prezidento.
Televizijos seriale „Tautos tarnas“, kuriame V.Zelenskis vaidina idealizuotą Ukrainos prezidentą Vasylį Holoborodko, yra iškalbingas personažas: premjeras Jurijus Čuiko, užsilikęs nuo prezidento pirmtako laikų.
Patyręs politikas J.Čuiko, oligarchų statytinis, bando daryti įtaką jaunam lyderiui, tačiau, galiausiai, atsiduria už grotų.
Jei serialas atspindi V.Zelenskio mąstymą – o panašu, kad taip ir yra – laikotarpis po rinkimų Kijevo pareigūnams bus sudėtingas.
