Žinoma, mes tiksliai nežinome, ką V.Havelas pasakytų, o ko – ne, kadangi svarbi jo asmenybės dalis buvo nenuspėjamumas. Tačiau pabandyti galima.
Asmeniškai aš esu tikras, kad labiausiai praėjusiais metais V.Havelą būtų nuliūdinę įvykiai Europoje, krizė ir jos integracijos perspektyvos. V.Havelas buvo europietis iki kaulų smegenų, nepaisant to, kad „čekiškos pelkės“ nepaliko ištisus 22 metus (palyginkime jį su kitų čekų europiečiu Karlu Shvartsenbergu, kuris tuo metu Europą išmaišė skersai išilgai). Apie Europą ir Europos Sąjungą V.Havelas parašė dešimtis kalbų, jis narstė šį klausimą nesuskaičiuojamame kiekyje interviu, ir V.Havelo Biblioteka publikavo jo tekstų rinkinį „Europa kaip uždavinys“.
V.Havelą, žinoma, būtų supykdę tai, kad ginčai dėl europietiškos integracijos ateities sumenko iki technokratinių diskusijų, – ką gali daryti centriniai bankai, kaip organizuoti bankų priežiūrą, kaip apjungti kontroliuojančias ir gelbėjimo priemones. Kur vertybės, tikslai, idealai? Kur prasideda ir baigiasi solidarumas? Apie ką mes kalbame? Kur judame? Kodėl? Kokie mūsų bendri interesai?
1998 metais V.Havelas rašė: „Nesvarbu, kiek valstybių – 20, 30 ar 50 – sudaro Europą, nesvarbu, šios valstybės jungiasi ar atsiskiria. Svarbu, kokiomis vertybėmis jos remiasi...“ Ar šiais laikais Europoje kas nors kalba apie vertybes? O V.Havelas tiek kartų kalbėjo, kad Europos Sąjunga privalo turėti paprastas ir įsimenamas taisykles ir kad kiekvienas moksleivis turėtų mokėti paaiškinti vertybes, kuriomis paremta ši sąjunga.
V.Havelas rimtai tyrinėjo ir europietiško identiteto klausimus. Pavyzdžiui, jis sakė, kad aplankęs Saudo Arabiją žmogus stipriai jaučia savo europietišką identitetą. Jam nepatiko nenoras priimti Turkiją į Europos Sąjungą, jam tai atrodė neteisinga.
Esu tikras, kad V.Havelą girdėtume labai gerai, ir, jeigu jis turėtų pakankamai jėgų, norėtų, kad būtų išgirstas ir Europos forume. Jį atvirai siutino neaiški Čekijos politika ir vis akivaizdesnis Čekijos nutolimas nuo integracinės srovės. Jis daug kartų aiškino skirtumą tarp suvereniteto ir identiteto. Jis rašė apie tai, kad prarasti savo identitetą bijo tik tas, kas juo nėra tikras. Fakto, kad mes nieko neišsiuntėme į Osle vykusį Nobelio premijų teikimą, be komentaro nebūtų palikęs.
(...) Aš matau, kaip prezidentas nepatenkintas didėjančia Rusijos įtaka. Tikimybė to, kad rusai gali statyti naujus atominės elektrinės „Temelin“ blokus, jau nieko nepalieka abejingo. Galbūt V.Havelas taip pat atkreiptų dėmesį į tai, kad mes norime statyti naują „Temelin“, tačiau nežinome, ar mums jo reikia.
V.Havelas niekada nekalbėdavo, kad kažkam patiktų, jam niekas netrukdė „glostyti visuomenę prieš plauką“.
Kadangi V.Havelas mylėjo gyvenimą ir buvo linksmas, jis tikrai neperstodamas kalbėtų apie tai, kas jam teiktų džiaugsmą: Aung San Suu Kyi laisvėje; Mianmaro sienos atvertos; jaunimas vis aktyviau ir gyviau dalyvauja visuomeninėse iniciatyvose; šimtų tūkstančių rusų, pasisakančių prieš dabartinį režimą, drąsa.
Žinoma, V.Havelas su dėkingumu priimtų valstybės organų apsivalymą (tačiau informacijos nutekėjimą ir metodus jis, žinoma, toliau kritikuotų).
Tačiau galbūt šiandien politikoje, žurnalistikoje ir visuomenėje labiausiai trūksta V.Havelo padorumo, unikalaus santūrumo ir drąsos derinio, jo atvirumo ir mokėjimo pasijuokti iš savęs.
