Amerikos katalikų universiteto istorijos profesorius M.Kimmage'as, kuris taip pat yra Vokietijos Maršalo fondo ekspertas, šiemet išleido knygą „Vakarų apleidimas“ („The Abandonment of the West“).
Joje akademikas konstatuoja, kad Vakarų idėja JAV užsienio politikoje nyksta, o ją keičia dvi kitos idėjos. Vienoje pusėje – technokratiška „liberali tarptautinė tvarka“, o kitoje – iliberalus „Amerika pirmiausia“ tipo nacionalizmas.
Nesibodi M.Kimmage'as žvilgsnių ir į Europą. Istorikas interviu 15min teigė, kad jį labai sudomino faktas, kad būtent Vokietija kartu su Prancūzija iškėlė bendro ir visiškai kitokio nei anksčiau ES ekonomikos gelbėjimo plano idėją.
Europos Komisija šią savaitę paskelbė siūlymą steigti 750 mlrd. eurų dydžio Europos atsigavimo fondą, o net 500 mlrd. eurų jame sudarytų subsidijos – kitaip tariant, ne paskolos, kurias reikėtų grąžinti. Be to, Europa fondui skolinasi bendrai – tai irgi nauja.
Žinia, Vokietija dar neseniai tarsi ir vadovavo taupių šiaurinių ES šalių narių grupei, kuri niekada neslėpė nenorinti už dyką dalinti pinigų fiskalinės drausmės nesilaikantiems pietiečiams – ispanams, italams, graikams. Bet dabar Berlynas nutarė elgtis kitaip nei anksčiau.
„Kol kas matau keturias priežastis, kodėl keičiasi mąstymas Vokietijoje. Kas iš to? Viena vertus, aš nusiteikęs optimistiškai, tačiau turiu pridėti ir pesimizmo“, – 15min tvirtino M.Kimmage'as.
Kinijos ekonominė įtaka
Visų pirma, istorikas siūlo prisiminti, kad Europos geopolitiniuose svarstymuose Kinijos ekonominė įtaka jau senokai tapo svarbiu faktoriumi.
„Anksčiau buvo lengva aiškinti, kad Kinija integruojasi į platesnę, Vakarų vadovaujamą tarptautinę sistemą, kad Kinija yra puiki rinka Europos, ypač Vokietijos produktams, kad kinai daug investuoja Europoje“, – vardijo M.Kimmage'as.
Bet, jo teigimu, per pastaruosius metus labai aiškiai pasimatė Kinijos ekonominės veiklos geopolitiniai kontūrai, kurie ES yra gana pavojingi.
„Nė viena Europos šalis, net Vokietija, negali prilygti Kinijai pagal ekonominę galią. Tačiau vieninga Europa turės didesnę veiksmų laisvę ekonomine prasme, o tai ateityje bus svarbu ir kalbant apie Europos saugumą.
Emmanuelis Macronas tokias išvadas yra padaręs kur kas anksčiau nei Angela Merkel. Būtent todėl jis kalba apie Prancūzijos ir Vokietijos ekonominę integraciją, apie šių šalių pavertimą Europos integracijos varikliu“, – teigė M.Kimmage'as.
Nusilpusi Amerika – nuolatinėje krizėje
Berlyne taip pat esą liūdnai žvelgiama į tai, kas vyksta JAV – Amerika ir taip susiskaldžiusi, o nesantaiką, trukdančią valstybei darniai funkcionuoti, tik gilina prezidento Donaldo Trumpo administracijos darbo metodai.
M.Kimmage'as: vieninga Europa turės didesnę veiksmų laisvę ekonomine prasme, o tai ateityje bus svarbu ir kalbant apie Europos saugumą.
„Atrodo, kad Jungtinės Valstijos gyvena amžinoje krizėje, o koronaviruso krizė tik paryškino Amerikos struktūrinį pažeidžiamumą“, – 15min tvirtino M.Kimmage'as.
Pasak istoriko, pirmaisiais D.Trumpo administracijos metais galbūt dar ir buvo galima laikyti dabartinį prezidentą tiesiog dėmesį pritraukiančia figūra – esą šalį valdė šaltesni protai, kurie laikėsi atlanticistinės užsienio politikos.
Tačiau per pastaruosius pusantrų metų D.Trumpas užsienio politikos srityje ėmė elgtis dar radikaliau – anot M.Kimmage'o, jis nori atsiriboti nuo Europos, bet tuo pačiu priešinasi Europos integracijai. Negana to, jis gadina JAV įvaizdį Europoje, ypač tarp jaunesnių europiečių.
„Net jei Trumpas lapkritį pralaimės, Respublikonų partija nebebus tokia, kokia buvo. O susiskaldžius šalis, kuriai sunkiai sekasi kovoti su koronavirusu ir jo epidemijos ekonominėmis pasekmėmis, nebėra tokia partnerė, kokia buvo“, – mano M.Kimmage'as.
Anot eksperto, transatlantiniams santykiams gali būti sunku atsitiesti ir demokrato Joe Bideno pergalės prieš D.Trumpą atveju, nors „kažkiek normalumo“ tikėtis ir galima.
Vokiečiai patys mato krizės grėsmę
Ne mažiau, pasak M.Kimmage'o, svarbu tai, kad pačiai Vokietijai gresia ekonominė krizė, kurios šaknys – ne konkrečiai Vokietijoje, o Europoje, Azijoje ir JAV. Ekonomika visur griūva, o tai reiškia, kad nuo eksporto priklausomos Vokietijos prekių paklausa „masiškai“ susitrauks.
„Dėl Azijos ar JAV Berlynas daug padaryti negali. Bet gali daug padaryti Europoje.
M.Kimmage'as: dabartinė krizė nebuvo prognozuojama, nėra ką kaltinti. Tai leidžia Merkel kalbėti vokiečiams apie labiau integruotą požiūrį į ES ekonomiką – juk geresnė jos būklė yra Vokietijos nacionalinis interesas.
Vokiečiai dažnai save idealizuoja, save vadina darbščiais ir taupiais, o europiečius pietinėse šalyse – neatsakingais tinginiais. Bet tikslesnė Europos ekonomikos analizė parodytų, kad euras ir bendrosios rinkos sukūrimas buvo nepaprastai naudingas būtent Vokietijai ir Vokietijos verslui“, – pabrėžė M.Kimmage'as.
Esą taip, 2008–2010 metų skolų krizę euro zonoje buvo galima nurašyti – ir nesvarbu, ar klystant, ar ne – Portugalijos, Graikijos ar Italijos klaidoms. Anuomet krizės aplinkybės buvo palankios taupymo kaip vertybės garsinimui.
„Tačiau dabartinė krizė nebuvo prognozuojama, nėra ką kaltinti. Tai leidžia Merkel kalbėti vokiečiams apie labiau integruotą požiūrį į ES ekonomiką – juk geresnė jos būklė yra Vokietijos nacionalinis interesas“, – 15min teigė M.Kimmage'as.
Rūpinimasis šalies įvaizdžiu Europoje
Galiausiai amerikietis siūlo prisiminti, kad Europa, kaip ir JAV, ilgai nesėkmingai kovojo su koronaviruso plitimu – bet dėl kitokių priežasčių.
„Europos šalių požiūriai buvo labai skirtingi – jos nenorėjo dalintis apsaugos priemonėmis ir atrodė pralaiminčios viešųjų ryšių kovą Kinijai, kuri kaip tik vaizdavosi kaip humanitarizmo čempionė.
Tad Vokietijai, nors namuose su krize susitvarkyta, iškilo grėsmė atrodyti antieuropietiška valstybe, kuri žiūri į save ir stokoja solidarumo“, – svarstė M.Kimmage'as.
Jo teigimu, jei Berlynas nebūtų ėmęsis veiksmų tokiu metu, kai Europoje Vokietijos ir ES ir taip daug kas nebemėgsta, būtų iškilęs viso ES projekto žlugimo pavojus.
„Todėl Vokietijos prisijungimas prie macroniškos ekonomine prasme labiau integruotos Europos vizijos laikytinas būdu reaguoti ir į dabartinę, ir į egzistencinę krizes, kurias sukėlė koronavirusas“, – 15min teigė M.Kimmage'as.
Vokietijos žingsnis protingas...
Istorikas A.Merkel žingsnį Europos link vadina protingu – juk kad ES išliktų, reikalinga glaudesnė nei iki šiol ekonominė ir gynybinė integracija.
„Merkel skaičiuoja paskutinius savo politinės karjeros metus, bet būtent ji gali nuraminti vokiečius, kurie išsigąs pokyčių. 2008 metais ir vėliau Europa turėjo suprasti, kad nėra jokių garantijų, jog ES projektas toliau gyvuos.
Šis mechanizmas pats savaime nejuda – projektas tam tikra prasme labai trapus ir priklausomas nuo tarptautinių reikalų, nacionalizmo bei kitų galių Europoje.
ES veiks tik stengiantis, kad ji veiktų, imantis veiksmų ir veikiant drąsiai. Panašu, kad Merkel būtent tokias idėjas šiuo metu bando įdiegti Vokietijos užsienio politikoje“, – tvirtino M.Kimmage'as.
...Bet ar optimizmo nesutriuškins technokratai?
Vis dėlto nuo skambesnių teigiamų Vokietijos posūkio vertinimų analitikas norėtų susilaikyti, nes ES politika, jo manymu, „apgaubta technokratizmo aura“.
M.Kimmage'as: Europos politikoje svarbiausia procesas, taisyklės, biudžetai, valdymo mechanizmai. Tai iš dalies net paaiškina populizmo, kuris yra emocionalus, neracionalus, kuriantis mitus, patrauklumą.
„Europos politikoje svarbiausia procesas, taisyklės, biudžetai, valdymo mechanizmai. Tai iš dalies net paaiškina populizmo, kuris yra emocionalus, neracionalus, kuriantis mitus, patrauklumą.
Priešingai nei Helmutas Kohlis, kuris išskaptavo patrauklų naratyvą Europai ir Europos Sąjungai, Merkel yra blankesnė lyderė. Ji efektyviai ir sumaniai palaiko Europą, bet ji negeba mobilizuoti visuomenės“, – 15min tvirtino M.Kimmage'as.
E.Macronas šiuo aspektu jam atrodo gabesnis, bet istorikas siūlytų tiek jam, tiek A.Merkel pasistengti rasti būdų bendrauti su europiečiais – gyvai, įsimintina ir emocingai paaiškinti žmonėms, kur eina ir ko nori Europa.
„Kol kas tokio bendravimo trūksta. Be to, jei neskaičiuotume Merkel ir Macrono, šiuo metu nematau nė vieno kito politiko, kuris tikrai galėtų kalbėti už Europą ir Europai – kuris pažadintų napoleoniškąją politikos ir tarptautinių santykių pusę“, – mano M.Kimmage'as.
-
AFP: Europos prancūzų ir vokiečių variklis vėl gaudžia
-
E.Macrono ir A.Merkel planas gelbėti Europą pasiekė Briuselį: ar ambicijas prislopins kompromisų paieška?
-
R.Vilpišauskas: derantis dėl ES fondo Lietuvai svarbu neužsižaisti su skaičių magija
-
A.Pranckevičius: atkūrimo fondas nemažintų Lietuvai tenkančios paramos
-
Lošimas už 750 milijardų: už durų – kitokia Bendrija, bet ar Europa per jas žengs?
-
Petras Auštrevičius: Gelbstint Europą (neeilinį kartą)
