Žurnalisto Jamalo Khashoggi nužudymo byloje Turkijai, kuri valdant prezidentui R.T.Erdoganui slopina bet kokią opoziciją, teko neįprastas vaidmuo: ji tapo žmogaus teisių ir žodžio laisvės gynėja. K.Calamuro nuomone, iš šio skandalo Ankara tikisi dviejų dalykų: susilpninti Saudo Arabijos sosto įpėdinį Mohammedą bin Salmaną ir nutraukti Rijado inicijuotą Kataro blokadą.
Nuo pat J.Khashoggi dingimo R.T.Erdogano pasirodymas yra nepriekaištingas: jo pastangomis virš Mohammedo bin Salmano kabo kaltės šmėkla drauge išlaikant pagarbą princo tėvui karaliui Salmanui, o paleidus įkalintą amerikiečių dvasininką atsinaujino santykiai su JAV prezidentu Donaldu Trumpu, rašo K.Calamuras.
Ironiška „kova“ už žodžio laisvę
Visgi Turkijos bandymai apginti žodžio laisvę ir žmogaus teises straipsnio autoriui atrodo ironiški. Taip, praėjusią savaitę šalies teismas nutraukė bylą prieš buvusią „The Wall Street Journal“ žurnalistę Aylą Albayrak, anksčiau kaltintą terorizmo propaganda, bet šalis yra įkalinusi daugiau kaip 20 žurnalistų.
Valdant R.T.Erdoganui, susidorojimai su oponentais ir laisvos žiniasklaidos nutildymas tapo kasdienybe. Bet štai J.Khashoggi atveju Ankara tapo garsiausiu teisingumo balsu, kalbančiu net skardžiau už Vakarus, nuo seno aktyviausiai kovojančius už žmogaus teises, bet šiuo atveju labiau linkusius paremti savo sąjungininką Mohammedą bin Salmaną.
K.Calamuras primena, kad netrukus po Saudo Arabijos pareigūnų pranešimo apie vienuolikai asmenų pateiktus kaltinimus J.Khashoggi nužudymo byloje, D.Trumpo administracija paskelbė ekonomines sankcijas 17 Saudo Arabijos piliečių, kaip įtariama, susijusių su žmogžudyste. Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos atstovė žiniasklaidai Saudo Arabijos pranešimą pavadino žingsniu teisinga kryptimi. O štai Turkijos užsienio reikalų ministras Mevliutas Čavušohlu pareiškė, kad Turkija Saudo Arabijos veiksmus laiko „teigiamais, bet nepakankamais“.
Puolimas strigęs, bet kozirių dar likę
Atrodo, kad po Saudo Arabijos teisėsaugos paskelbtų kaltinimų su J.Kashoggi nužudymu susijusiems asmenims, R.T.Erdogano pagrindinis tikslas suduoti smūgį Mohammedui bin Salmanui įstrigo. „Manau, kad jis pervertino galimybes susilpninti sosto įpėdinį,“ – sako Soneras Cagaptay, Turkijos ekspertas Vašingtono Artimųjų Rytų politikos institute.
Vis dėlto Turkijos prezidentas dar turi kozirių: Saudo Arabijos sąjungininkai Vakaruose taip nori užglaistyti J.Khashoggi istoriją, kad, tikėtina, net bandys papirkti Ankarą įvairiomis nuolaidomis, jei tik ši nustos badyti pirštu į Mohammedą bin Salmaną ir susitaikys su Saudo Arabijos tyrimo rezultatais (Turkija ragina pradėti tarptautinį tyrimą).
Politinių nuolaidų Ankara gali tikėtis ir iš arabų.
Siekia suvienyti islamo šalis
Musulmoniško pasaulio lyderiu save vaizduojantis R.T.Erdoganas turi dar vieną tikslą: suvienyti islamo šalis. „Jis galbūt leistų Mohammedui bin Salmanui išsisukti, jei šis sutiktų su tokiomis sąlygomis“, – mano S.Cagaptay, parašęs knygą „Naujasis sultonas: Recepas Tayyipas Erdoganas ir šiuolaikinės Turkijos krizė“.
Vienas iš būdų pasiekti šią vienybę yra užbaigti Saudo Arabijos inicijuotą Kataro blokadą. Turkija ir Iranas palaikė Dohą per daugiau nei metus trunkantį embargą, kurį kitos arabų valstybės Katarui įvedė iš dalies dėl to, kad šis esą remiantis islamistų grupuotes. Dauguma šių grupuočių yra susijusios su Musulmonų brolija, kurią didžioji dalis arabų valstybių laiko teroristine organizacija, o R.T.Erdoganas atvirai remia dėl to, kad ji palaiko politinį islamą. Kataras, išliekantis vienu didžiausių finansinių Turkijos rėmėjų, tvirtina, kad atsižvelgdamas į politines realijas remia visas regiono grupes.
Turkijos užsienio reikalų ministro M.Čavušohlu replikos esą Saudo Arabijos prokuroro veiksmai teigiami, bet nepakankami, palieka erdvės kompromisui – tokiam, kuris galėtų ir užbaigti Kataro blokadą, ir užtikrinti nebylų arabų šalių susitaikymą, kad Ankara ir toliau rems tokias grupuotes, kaip Musulmonų brolija, bei jos sąjungininkus.
Toks susitarimas beveik neabejotinai sustiprintų R.T.Erdogano autoritetą regione. Ekonominių negandų kankinamai valstybei, kuri dar visai neseniai kivirčijosi su visais pagrindiniais savo sąjungininkais, tai būtų visai nemenkas pasiekimas, mano K. Calamuras.
