Per masines šaudynes Deitono mieste Ohajo valstijoje ir El Pase, kuris yra Teksase, praėjusį savaitgalį žuvo 31 žmogus, o įsibaiminę amerikiečiai vis garsiau kalba, esą tokie išpuoliai prilygsta terorizmui.
Vis dėlto vien tai, kad dažnos atakos yra išties baisios, nebūtinai reiškia, kad jas galima priskirti teroristinėms, sako Stanfordo universiteto Tarptautinio saugumo ir bendradarbiavimo centro ekspertė Martha Crenshaw.
Terorizmą nagrinėjanti akademikė teigia, kad labai svarbu skirti nusikalstamus išpuolius ir terorizmą. Koks šis skirtumas ir kaip jį pastebėti?
Ar masinės šaudynės – terorizmas?
Politologas Davidas Rapoportas 1971 metais išspausdino straipsnių seriją, pavadintą „Nužudymas ir terorizmas“. Rašiniuose ekspertas gilinosi į skirtumus tarp paprastos žmogžudystės ir terorizmo.
Jis pabrėžė, kad išpuolis, kurio tikslas – eliminuoti vieną žmogų neturint platesnių užmojų, vadintinas nužudymu.
Bet jei ataka siekiama išgąsdinti didelį žmonių skaičių ar ji politinė, jei kiti žmonės pradeda baimintis, kad dabar ateis jų eilė, o teisėsauga ima kalbėti apie tendenciją, tai – terorizmas. Tokie pat kriterijai gali būti taikomi ir masinių šaudynių atžvilgiu.
Ar šaudynės JAV – teroristiniai aktai?
M.Crenshaw nagrinėja konkretų šaudynių Las Vegase, per kurias buvo nušauti 58 žmonės, atvejį. Ar šis išpuolis gali būti vadinamas teroristiniu?
Anot ekspertės, terorizmas – išskirtinai politinis smurtas, o Las Vegaso šaulio atveju žinome, kad Stephenas Paddockas kentė nuo depresijos ir galimai buvo kamuojamas bipolinio sutrikimo – konkretūs motyvai nebuvo išsiaiškinti.
Kitoks atvejis – žudynių El Pase, kur šaulys Patrickas Crusiusas buvo paskelbęs neapykantos kupiną manifestą, kuriame rašė apie būtinybę atsakyti į „ispanakalbių invaziją į Teksaso valstiją“. Tačiau ir šiuo atveju kalbėti apie terorizmą nėra visiškai tikslu, nors ir įmanoma.
„Teroristinis išpuolis paprastai įsivaizduojamas kaip sistematiškos kampanijos dalis. Kiekvienas išpuolis siunčia žinią ir praneša apie dar vienos atakos grėsmę.
El Pase šaudęs P.Crusiusas buvo paskelbęs manifestą, bet baltųjų rasės šalininkų JAV, ko gero, negalima vadinti organizuota grupe.
Išpuolio tikslą mes įsivaizduojame vertindami patį aktą – jo taikinį, vykdytoją, atakos pobūdį, vietą, kur ji buvo surengta“, – rašo M.Crenshaw.
Esą daugeliu atvejų pasirodo konkretus tam tikros organizuotos grupės pareiškimas – lyderio pasisakymas, manifestas.
Taip, El Pase šaudęs P.Crusiusas buvo paskelbęs manifestą, bet baltųjų rasės šalininkų JAV, ko gero, negalima vadinti organizuota grupe.
Savo ruožtu, jei ataką būtų galima susieti su tokia grupuote kaip „Al Qaeda“, mes bandytume išsiaiškinti, kaip išpuolis limpa prie platesnio šio teroristų tinklo tikslo sunaikinti JAV ar sutriuškinti priešus motininiame Vidurinių Rytų regione.
„Jei masinių žudynių negalima priskirti konkrečiai grupei ar tikslui ir jei žudikas nepalieka konkretaus paaiškinimo, negalima jų vadinti teroristiniu išpuoliu. Pavyzdžiui, Las Vegase šaudė žmogus, kuris niekaip mums nepaaiškino, kodėl taip elgėsi“, – mano M.Crenshaw.
Kada šaudynės – teroristinė ataka?
Paprastai teroristas nori dėmesio ir viešumo – teroristai nori, kad visi žinotų, kodėl jie pasielgė taip, kaip pasielgė.
Vis dėlto kur kas sunkiau atskirti smurtą nuo politinio smurto tokiais atvejais kaip šaudynės Orlande, kurias 2016 metų birželį surengė Omaras Mateenas.
O.Mateenas buvo išreiškęs simpatijų džihadistams ir jų siekiams, bet nepriklausė jokiai organizuotai grupei. Tiesa, paskelbė savojo išpuolio motyvą – palankumą grupuotei „Islamo valstybė“, kuri netrukus prisiėmė atsakomybę už ataką.
Toks netiesioginis ryšys, kai šaulys veikia organizacijos vardu, bet nėra priklausomas nuo jos nurodymų, prilygsta terorizmo paribiams. Vis dėlto reikia atsiminti, kad „Al Qaeda“ ir „Islamo valstybė“ kaip tik ragina vykdyti būtent tokias „vienišų vilkų“ atakas.
Kodėl svarbu atskirti terorizmą ir kitas smurto formas?
Terminas „terorizmas“, kaip ir žodis „džihadistas“, turi didelį emocinį svorį. Anot M.Crenshaw, terorizmas yra metodas, taktika, strategija, priemonė tikslui pasiekti. Terorizmas nepririštas prie jokios konkrečios ideologijos.
„Klišė, esą žmogus, kuris vienam yra teroristas, o kitam – kovotojas už laisvę, yra itin banali. Niekas nenori pripažinti, kad jų pusės nariai gali vykdyti siaubingus nusikaltimus. Bet jie gali ir daro“, – tvirtina analitikė.
Pavyzdžiui, gali aktyviai remti Airijos suvienijimo idėją ir agituoti už britų išvarymą iš Airijos salos. Bet kiti žmonės, kurie irgi taip galvoja, gali vykdyti nusikaltimus, o tų, kurie tavo pusėje, sunku atsižadėti.
„Visgi terorizmas paprasčiausiai yra metodas siekiant tikslo. Terorizmas nėra neišvengiamas – tai yra pasirinkimas.
Tačiau vien tai, kad vienas ar kitas išpuolis nėra vadintinas teroristiniu, nereiškia, jog ataką galima pateisinti. Reiktų vengti retorikos, kuri leidžia terorizmo etiketę lipdyti patiems įvairiausiems smurtiniams išpuoliams“, – pabrėžia M.Crenshaw.
