Dar prieš numušant Malaizijos lėktuvą, karas, vykstantis tarp Ukrainos kariuomenės ir prorusiškų separatistų jau buvo smarkiai sugniuždęs šių kaimų gyvenimą.
Petropavlivkos kaimo merė Natalija Vološina negali išmokėti pensijų, pašalpų, nes prasidėjus karui visi pinigų pervedimai iš Kijevo buvo įšaldyti. Anglies kasykla, kurioje dirbo jos vyras, beveik visiškai uždaryta, kovų linija vis artėjo prie jų.
Tačiau viskas tapo dar baisiau, kuomet oro erdvėje virš jų buvo numuštas Malaizijos lėktuvas. Lėktuvo pilotų kabinos dalis vis dar įstrigusi ant medžių šalia kaimo centro, o lagaminai ir keleivių drabužiai pabirę po namų sodus.
Po kelių dienų krūmuose netoli savo darbovietės merė rado pusę sudarkyto žmogaus kūno
Ėmus kristi lėktuvo dalims, lauke buvę žmonės suskubo lėkti į namus, bijodami, kad prasidėjo bombardavimas. Netoliese esančio kaimo gyventojai slėpėsi bažnyčioje, manydami, kad artėja pasaulio pabaiga. N.Vološinos kolegė klykė iš siaubo, kai jos vos nepartrenkė nukritusi lėktuvo bagažo skyriaus dalis. Po kelių dienų krūmuose netoli savo darbovietės merė rado pusę sudarkyto žmogaus kūno. Nuo to laiko jai sunkiai pavyksta užmigti.
„Žinau, kad prieš kitus turiu atrodyti stipri, pasitikinti ir susikaupusi, – sako N.Vološina, o jos rankos vis dar dreba, praėjus daugiau kaip savaitei po lėktuvo katastrofos. – Tačiau kuomet nesu darbe, verkiu įsikniaubusi į pagalvę“.
Nežinojo, ką daryti
Pasaulį sukrėtė Malaizijos lėktuvo tragedija, o šie trys Ukrainos kaimai, esantys keliasdešimt kilometrų nuo Rusijos sienos, buvo tiesiog paralyžiuoti patirto siaubo. Kai lėktuvas nukrito, beveik niekas neatvyko į pagalbą. Nors dabar žuvusiųjų kūnai jau išvežti, žmonės vis dar traumuoti to, ką matė, o aukų daiktai vis dar nusėję apylinkes.
Lakūno kabina ir dešimtys kūnų nukrito į už kelių kilometrų nuo Petropavlivkos esantį Rožspynės kaimą. Vienas kūnas krito ant vietinės gyventojos namo stogo, dar kiti buvo rasti lauke prie kaimo.
Lėktuvo variklio liekanos, sparnai krito šalia Hrabovės kaimo, kaip ir apie 70 kūnų.
Nei vienas iš kaimų gyventojų nežuvo, tačiau jie yra be galo išsigandę – niekas nežino, kokį kraupų radinį jie vis dar gali aptikti. Niekas N.Vološinai ir kitų kaimų merams nepasakė, ką daryti su lėktuvų liekanomis. Ryšys su Kijevu dėl karo beveik nutrūkęs, regioninė valdžia ir policija – pakrikusi dėl siautėjančių separatistų , o užsienio atstovai vis dar neatvyksta.
„Mes klausėme, ką daryti dabar, kaip mums elgtis, tačiau niekas nieko nepasakė“, – pasakojo buvusi matematikos mokytoja, dabar dirbanti mere. Ji sako galinti surasti savanorių, kurie surinktų lėktuvų dalis, žmonių daiktus, tačiau bijo, kad gali pakenkti tyrimui.
Galvojo, kad atėjo pasaulio pabaiga
Jau ir prieš šiuos įvykius čia esantys kaimai skurdo. Pensijos čia siekia apie 300 litų, anglies kasykloje dirbančių vyrų alga – apie 1300 litų. Prasidėjus susirėmimams, fabrikai, anglies kasyklos užsidarė, kai kurie gyventojai išvyko, dar kiti įsijungė į kovas.
Ilgus mėnesius Hrabovės gyventojai girdėjo už kalvų vykstančius mūšius. Birželio mėnesį kaimo dvasininkas surengė maldos procesiją – žmonės meldėsi, kad smurtas juos aplenktų. Dabar prie kryžiaus, ties kuriuo tada baigėsi procesija, nukrito lėktuvo nuolaužos. Tėvas Serhėjus prisimena, kad kai iš dangaus pradėjo kristi lėktuvo dalys, jis namuose suklupo ant kelių ir ėmė melstis.
Degančios lėktuvo ir kūnų dalys – rankos, galvos, pirštai – krito iš dangaus tarsi bombos
„Mes galvojome, kad tai – pasaulio pabaiga“, – pasakojo jis. Po maldos jis išbėgo iš namų ir pasuko lipti ant kalno. Degančios lėktuvo ir kūnų dalys – rankos, galvos, pirštai – krito iš dangaus tarsi bombos.
Rožspynės meras Olegas Mirošničenko prisimena, kaip puolė į paniką, išgirdęs du garsius sprogimus. Vėliau ant kaimo namų ir į kiemus ėmė lyti žmonių kūnais – jų čia nukrito apie 40. Trys kūnai nukrito ant kaimo našlaičių namų. Daugelis kūnų buvo be drabužių.
Vėliau atvyko gelbėtojai iš Donecko regiono, kurie viską fotografavo ir žymėjosi kūnų nukritimo vietas, šalia stovėjo ginkluoti separatistai.
Trijų kaimų merai laukė sprendimo, ką daryti su nukritusiais kūnais, tačiau negavo jokių instrukcijų. Separatistai nenorėjo atiduoti Kijevui šio rajono kontrolės, tarptautinių organizacijų atstovai pasirodė, bet irgi nedavė jokių nurodymų, Europos ir JAV atstovai atsisakė derėtis su separatistais ir visiškai nekalbėjo su merais.
Galiausiai gelbėtojai ir kaimo gyventojai nusprendė surinkti į vieną vietą kūnus, kurie puvo saulėje. Jiems padėjo ir vietos angliakasiai. Hrabovėje gelbėtojai kūnų nusėtame lauke pasistatė palapines ir gyveno ten diena iš dienos. Kaimo gyventojai parūpindavo jiems vandens ir maisto.
Bijo dėl ateities
Kaimų gyventojai bijo, kad po šios lėktuvo katastrofos mūšiai tik suintensyvės.
„Man 60 metų, ir aš niekad nemačiau tokio siaubo, – pasakoja Hrabovės meras Vladimiras Berežnojus. – Ir esu tikras, kad niekada tokio siaubo ir nebeišvysiu“.
Hrabovės gyventoja Lena Dolgova, kuri pro pūvančius kūnus eidavo į vienintelę kaimo parduotuvę, sako, kad karas nubloškė juos ties riba, o šis įvykis privertė atsidurti užribyje.
„Tai tarsi knygos skyriai. Diena prieš katastrofą – ir diena, kuomet prasidėjo mūsų likęs gyvenimas“, – sako ji, ramindama savo paauglę dukterį, kamuojamą nesibaigiančių košmarų.
