Chan Šeichūne gyvena apie 50 tūkstančių žmonių. Vakarų Alepe, Idlibo provincijoje, esantis miestas nuo pat pilietinio karo pradžios buvo vienas iš sukilėlių bastionų, tad jam teko patirti ir artilerijos smūgius, ir atakas iš oro.
Nuodingų dujų atakos Idlibo provincijai taip pat nebuvo naujiena. 2014 ir 2015 metais režimas sukilėlius atakavo chlorino dujomis, kurios ypač pavojingos vaikams ir pagyvenusiems žmonėms.
Chlorinas sukelia kvėpavimo problemas, atakų metu nuo jo žūva dešimtys žmonių. Tačiau šį kartą viskas buvo kitaip. Nuodingos dujos, kurios pasklido iš naikintuvų išmetus konteinerius, buvo ne chlorinas.
Atvykę gelbėtojai Chan Šeichūne išvydo kraupų vaizdą. Daugiau nei šeši šimtai žmonių vienoje miesto dalyje gulėjo ant žemės. Jie negalėjo pajudėti, jų galūnės trukčiojo nuo traukulių, o iš nosių ir burnų veržėsi putos. Žmonės desperatiškai bandė įkvėpti oro, tačiau jiems nepavykdavo.
Pirmieji gelbėtojai ir vietiniai gyventojai, kurie patys nebuvo paveikti cheminio ginklo, neturėjo jokių kitų galimybių padėti nukentėjusiems ar mirštantiems, kaip tik bandyti plauti juos vandens srove.
Pavojingos net ir patekusios ant odos
Visi šie simptomai rodė, kad Basharo al Assado režimas panaudojo zariną – bespalves ir bekvapes nervus paralyžiuojančias dujas. Šios dujos blokuoja fermento, padedančio raumenims atsipalaiduoti, gamybą. Zarinas sukelia raumenų susitraukimą, kuris paverčia kvėpavimo procesą neįmanomu, nustoja veikti kitos kūno funkcijos ir pasišalina kūno skysčiai.
Zarinas pavojingas ne tik įkvepiant, bet ir patekęs ant odos. Net ir patekusios ant odos šios dujos per dešimt minučių gali priversti žmogų uždusti arba mirti nuo kūno funkcijų sustojimo.
Išgyvenusių, tačiau nesulaukusių greitos pagalbos, smegenys būna paveiktos visam laikui. Žmonės lieka prikaustyti prie lovos ir nebegali pasirūpinti savimi.
Dar blogiau yra tai, kad zarino dalelės prikimba prie rūbų, maisto, vandens ir dar maždaug pusvalandį lieka aktyvios. Būtent todėl gelbėtojai bandė padėti žmonėms, pasitelkdami vandens srovę.
Šios atakos Chan Šeichūne metu žuvo beveik šimtas žmonių, dar šeši šimtai buvo smarkiai paveikti ir vargu ar galės grįžti į normalų gyvenimą. Ketvirtadienį Turkijos ligoninė, į kurią buvo atgabenti nukentėjusieji, patvirtino, kad visi požymiai rodo zarino dujų panaudojimą.
Išsiskiria efektyvumu
Cheminiai ginklai patenka į masinio naikinimo ginklų kategoriją. Tiesa, didžioji dalis jų neturi tokio stipraus poveikio. Zarinas ir kitos paralyžiuojančios dujos čia išsiskiria savo „efektyvumu“.
35 miligramų zarino dujų kubiniame metre užtenka tam, kad jų poveikį patyręs žmogus mirtų per dvi minutes. Su zarinu net lygintis negali Pirmojo pasaulinio karo metu naudotos ir daug gyvybių nusinešusios kitos nuodingosios dujos.
Fosgeno viename kubiniame metre reiktų 1500 mg, o chlorino – 19 000 mg. Didžioji dalis karių nuo fosgeno ar chlorino krisdavo tik po paros, tad jų poveikis buvo ribotas.
Garstyčių dujos, kurios Pirmajame pasauliniame kare buvo naudojamos gausiai ir sukeldavo siaubingus išorinius sužalojimus, nužudė tik 2 proc. jų poveikį patyrusių žmonių. Tuo metu mirtinas zarino poveikis beveik neišvengiamas.
Atrastos nacių Vokietijoje
Pirmąsias nervus paralyžiuojančias dujas 1938 metais sukūrė vokiečių chemikas Gerhardas Schraderis, kuris pats turėjo tris savaites praleisti ligoninės karantine, iškart po savo išradimo.
Nacių Vokietija iškart suprato šių mirtinų dujų potencialą ir nepaisydama dešimčių darbininkų mirčių pagamino daugiau nei dešimt tūkstančių tonų tokių nervus paralyžiuojančių dujų.
Adolfą Hitlerį nuo šių dujų panaudojimo Antrajame pasauliniame kare atkalbėjo chemikas Otto Ambrose, jis įtikino Hitlerį, kad sąjungininkai patys turi sukūrę tokių dujų ir atkeršytų už ataką dar didesniu mastu.
Tačiau iš tiesų nei JAV, nei britai ar sovietai neturėjo panašių dujų ir net nežinojo, kad vokiečių chemikai jau buvo pritaikę jas kariniam panaudojimui.
