Šiandien demokratijos dažniausiai žlunga dėl išrinktų vadovų veiksmų, o ne dėl perversmų ar revoliucijų. Pavyzdžiui, Venesuelos prezidentu išrinktas Hugo Chavezas, būdamas valdžioje, išardė šalies demokratines institucijas ir išplėtė savo galias.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sugebėjo taip tvirtai sutelkti galią į savo rankas, kad daugybė apžvalgininkų dabar Rusiją vadina „išrinkta diktatūra“. Panašu, kad Turkijos vadovas R.T.Erdoganas eina gerai pramintu taku.
Ekspertai, pabrėždami giliai demokratijos struktūroje slypintį pažeidžiamumą, šį fenomeną vadina „autoritarizacija“. Valdžioje esantys nesąžiningi lyderiai, siekdami naudos, gali manipuliuoti politine aplinka ir taip padidinti savo galimybes nugalėti ateities kovose.
Laimėdami rinkimus, jie užsideda demokratijos legitimumo antspaudą – net ant tų veiksmų, kurie visiškai prieštarauja demokratijos normoms.
Manipuliavimas ir pergalė rinkimuose tapo būdu išnaudoti politinio legitimumo taisykles. Taip būsimieji autokratai „nulaužia sistemą“.
Kodėl būsimieji autokratai mėgsta rinkimus?
Milano Svolikas, Jeilio universiteto mokslininkas, tyrinėjantis autoritarizmą ir demokratizaciją, teigia, kad žmonės visame pasaulyje taip prisirišo prie demokratijos idėjos, jog rinkimai tapo de facto reikalavimu vyriausybės teisėtumui. Būtent tai padėjo pasaulyje sklisti demokratijai.
Kadangi rinkimai yra labai vertinami, manoma, kad balsavimo būdu pasiekti rezultatai atspindi moralę ir procesinį legitimumą.
Rinkimų laimėjimas leidžia esančiajam valdžioje teigti, kad dauguma palaiko demokratinėms institucijoms kenkiančius pokyčius, pavyzdžiui, „stabdžių ir atsvarų“ sistemos ar kadencijų apribojimų panaikinimą, naujų galių prezidentui suteikimą.
O rezultatus kritikuojantys oponentai rizikuoja pasirodyti antidemokratiški, tarsi bandantys prieštarauti prie balsadėžių išreikštai žmonių valiai.
Tačiau viskam yra ribos. Anot M.Svoliko, Saddamo Husseino Irake ar Hosni Mubarako Egipte vykdytas rinkiminis farsas niekada nekėlė abejonių, kad tokiuose rinkimuose demokratinio teisėtumo – itin mažai.
Anot M.Svoliko, Saddamo Husseino Irake ar Hosnio Mubarako Egipte vykdomas rinkiminis farsas niekada nekėlė abejonių, kad tokiuose rinkimuose demokratinio teisėtumo – itin mažai.
Vis dėlto situacija R.T.Erdogano valdomoje Turkijoje, iki mirties 2013-aisiais H.Chavezo valdytoje Venesueloje ar V.Putino Rusijoje yra gerokai sudėtingesnė.
Šiais atvejais rinkimai, tarp jų ir referendumai, nėra rengiami vien „dėl akių“. Tai – tikros varžybos, kurios nebūtinai yra sąžiningos.
Kaip teigia Andreas Schedleris, Meksikoje esančio Ekonomikos tyrimų ir mokymo centro politikos mokslų profesorius, tokie lyderiai pageidaujamus rezultatus pasiekia naudodami „manipuliacijų valgiaraštį“.
Tokios technikos kaip spaudos laisvės, opozicijos veiklos ribojimai ir dezinformacijos skleidimas leidžia esantiesiems valdžioje manipuliuoti rezultatais ir išvengti tokių lengvai atsekamų gudrybių kaip biuletenių klastojimas.
Pavyzdžiui, H.Chavezas panaikino tų žiniasklaidos priemonių licenzijas, kurios nesutiko apie jį teigiamai atsiliepti. Rusijoje valdžios kontroliuojama žiniasklaida ypatingą dėmesį skiria V.Putinui, sistematiškai ribojančiam politinių oponentų galimybes.
M.Svolikas pateikė tokį palyginimą: kai 2 metrų ūgio atletai žaidžia prieš 1,5 metro ūgio priešininkus, „tai vis dar krepšinis, tačiau viena pusė turi pranašumą prieš kitą“.
Pasitelkdami manipuliacijas lyderiai išvengia rizikos prarasti balsus, o jų pasiekti rezultatai – teisėti.
Eksperto teigimu, tokios manipuliacijos – galingos, o opozicijai itin sunku užkirsti joms kelią: „Sudėtinga įkalbėti valdžios kontroliuojamą žiniasklaidą pranešti apie dar vieną kandidatą ar sulaukti palankaus vertinimo.“
Pasitelkdami manipuliacijas lyderiai išvengia rizikos prarasti balsus, o jų pasiekti rezultatai – teisėti.
Yra įrodymų, patvirtinančių, kad sekmadienį Turkijoje vykusiame referendume dėl R.T.Erdogano galių išplėtimo buvo pasitelkiamos tokios manipuliacijos.
Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos atstovų teigimu, techniniu aspektu referendumas buvo vykdomas sąžiningai, tačiau „priešingos pusės neturėjo vienodų galimybių“. Kiti kritikai žeria kaltinimus kišimusi į balsavimą, įskaitant biuletenių klastojimą.
Nustelbia demokratiją?
Politinių lyderių vykdoma manipuliacija – tik viena medalio pusė. Tirdamas demokratijų žlugimą, M.Svolikas pastebi paradoksą: dažnai demokratiją paminantys lyderiai, kurių sėkmė rinkimuose iš dalies priklauso nuo nevienodų kandidatams suteikiamų galimybių, visuomenės akyse išlieka gana populiarūs.
Tai paneigia įsitikinimą, kad rinkimai – efektyvus egzaminas tironijai.
M.Svolikas savo tyrime teigia, kad toks testas nepavyksta giliai susiskaldžiusiose visuomenėse. Anksčiau ekspertai spėjo, kad jei demokratija yra pakankamai konsoliduota – rinkimais, stipria pilietine visuomene ir tam tikru ekonominiu lygiu, ji neberizikuoja grįžti į autoritarinį režimą.
Anot M.Svoliko, susiskaldžiusios demokratijos, net jei atrodo turtingos ir stabilios, vis tiek gali nukentėti nuo fundamentalios silpnybės.
„Jei aš stipriai palaikau savo politiką, nekenčiu kitą pusę reprezentuojančio politiko. Todėl esu pasiruošęs pro pirštus pažiūrėti į nedemokratišką savo pusės elgesį net tuo atveju, jei esu demokratijos šalininkas.“
Besąlygiškai savo kandidatą palaikantys rinkėjai (partizanai) yra linkę taip neigiamai galvoti apie oponuojančių partijų kandidatus, kad nė nesusimąsto apie balsavimą už juos: „Jei aš stipriai palaikau savo politiką, nekenčiu kitą pusę reprezentuojančio politiko. Todėl esu pasiruošęs pro pirštus pažiūrėti į nedemokratišką savo pusės elgesį net tuo atveju, jei esu demokratijos šalininkas.“
M.Svoliko teigimu, tokie rinkėjai „pirmiausia – partizanai, po to – demokratai“.
Panašiai apibūdinti galima ir R.T.Erdogano sėkmę referendume Turkijoje, kadangi šalis yra susiskaldžiusi į neturtingesnius, kaimiškose vietovėse gyvenančius religingus rinkėjus, kurie palaiko R.T.Erdoganą, ir miestuose įsikūrusius pasaulietiškų pažiūrų turkus, pasisakančius prieš dabartinį prezidentą.
„Demokratijos stiprybė ir demokratijos silpnybė“
Tačiau tai, ką balsavimas atima, jis gali ir sugrąžinti. Įprotis rengti rinkimus, atrodo, apsunkina autokratų valdžios įtvirtinimą.
Tačiau tai, ką balsavimas atima, gali ir sugrąžinti. Įprotis rengti rinkimus, atrodo, apsunkina autokratų valdžios įtvirtinimą.
M.Svoliko teigimu, „tai – demokratijos stiprybė ir demokratijos silpnybė“.
„Žinoma, pasitaiko atvejų, kai tai nuveda į autokratiją, tačiau kitais atvejais judama priešinga linkme“, – tikina M.Svolikas.
Net tie lyderiai, kurie pasinaudoja susiskaldymu ir manipuliacijomis, gali galiausiai prarasti populiarumą. Kai tai nutinka, tradicija rengti reguliarius rinkimus grąžina šalį į demokratinę kryptį.
Pavyzdžiui, ankstesnis Šri Lankos prezidentas Mahinda Rajapaksa nugalėjo dvejuose rinkimuose iš eilės. Jis etniškai ir religiškai susiskaldžiusioje šalyje rėmėsi sinhalų tautinės mažumos balsais.
Tačiau dėl korupcijos ir autoritarizmo galiausiai prarado didžiąją dalį rinkėjų. 2015-aisiais jis pralaimėjo rinkimus buvusiam bendražygiui iš savo partijos Maithripalai Sirisenai. Pastarasis laimėjo dalį sinhalų balsų, jį palaikė tamilai ir musulmonai.
Šri Lankoje studijuojanti Kate Cronin-Furman iš Harvardo universiteto J.F.Kenedžio vyriausybės mokyklos teigė, kad tie rinkimai „atgaivino demokratines Šri Lankos institucijas po to, kai ankstesnės administracijos galia buvo sutelkta prezidento šeimos narių rankose“.
Anot K.Cronin-Furman, vieni rinkimai neišsprendė visų problemų Šri Lankoje: „Pokytis buvo suprastas nevienodai.“
Jos teigimu, ankstesnė konflikto zona šalies šiaurėje, kurioje gyvena tamilų mažuma, išlieka stipriai militarizuota, todėl piliečiai nebūtinai jaučia sostinėje įvykusius politinius pokyčius.
