Iki kruizinio laivo „Costa Concordia“ sudužimo nedidelė Džiljo sala, daugiausia pamėgta jūros paukščių ir jų stebėtojų, taip pat – alpinistų, tapo pasaulio centru. Čia prasidėjo didžiausia visų laikų jūrinė gelbėjimo operacija.
Sausio 13-osios katastrofa prie Džiljo salos krantų
Po didžiulės laivo katastrofos, įvykusios 2012-ųjų sausio 13-ąją, kuri nusinešė daugiau nei trisdešimties žmonių gyvybes, gyvenimas Italijai priklausančioje saloje pasikeitė neatpažįstamai.
Tiesa, dabar turistų čia užsuka gerokai mažiau, tačiau salos nuolatinių gyventojų gretas mažiausiai 500 žmonių papildė gelbėjimo pajėgų darbuotojai. Iki katastrofos saloje gyveno maždaug 1000 nuolatinių gyventojų, pasklidusių tarp uosto, įsikūrusio Castello miestelio viršukalnėje, ir paplūdimių. Taigi populiacija padidėjo 50 proc.
Šie naujakuriai verčia vietinius salos gyventojus keisti savo įpročius ir prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų. Žiemos sezonu sala ištuštėdavo, daugelis barų ir restoranų būdavo uždaromi. Džiljo primindavo vaiduoklių salą. Tuo tarpu po katastrofos dėl padidėjusio nuolatinių gyventojų skaičiaus ištisus metus maitinimo ir kitų paslaugų sektoriaus įstaigose lankosi gerokai daugiau klientų.
Verda ir meilės reikalai
Keičiasi ir salos socialinis paveikslas – svetimšaliai darbuotojai, kurių daugumą sudaro vyrai, nevengia užmegzti pažinčių su vietinėmis moterimis. Saloje dirba užsieniečiai iš 21 valstybės. Vis ne toks nuobodus gyvenimas! Ko gero, saloje padaugės mišrių šeimų arba sudaužytų širdžių, kai operacija baigsis.
Džiljo gyventojai po katastrofos pasiskirstė į dvi stovyklas. Franca Melis, nedidelės vyno parduotuvėlės saloje savininkė, CNN pasakojo, jog lainerio sudužimas sujaukė visą salos gyvenimą ir gerokai sumažino turistų srautus. Tačiau ji suvokia, kad operacija gali užtrukti metus ar net porą, todėl jau dabar reikia žiūrėti į ateitį ir išnaudoti esamą situaciją, siekiant atgaivinti salą. „Mes galime įkurti geriausią nardymo mokyklą pasaulyje“, – F.Melis sakė žurnalistams, žvelgdama į prie „Costa Concordia“ likučių nardančius vyrus.
Kratosi katastrofos padarinių
Su tokia nuomone sutinka ne visi salos gyventojai. Didžiausias F.Melis oponentas šioje diskusijoje – salos meras Sergio Ortelli. Jo teigimu, po gelbėjimo operacijos salos gyvenimas turi grįžti į tas pačias vėžes, kaip prieš katastrofą. Meras akylai seka kiekvieną operacijos etapą ir sako, jog jai pasibaigus, iš salos turi dingti visi „Costa Concordia“ pėdsakai, „ne tik laivas“. Jis tikisi, kad kompanija „Costa Crociere" tęsės pažadą ir saloje vėl įsivyraus ramybė, taip traukusi turistus į šį rojaus kampelį.
Tačiau reikia pripažinti, kad, nepaisant neįprasto šiai salai pasaulio žiniasklaidos dėmesio (pakrantės nugultos TV kompanijų žurnalistų), sutrauktų didžiulių gelbėtojų pajėgų ir naudojamos pačios moderniausios gelbėjimo operacijai skirtos įrangos, sala nepraranda sau iki tol buvusio įprasto gyvenimo ritmo. Vietiniai žmonės, kaip ir dera italams, niekur labai neskuba. Nepasikeitė ir maistas kavinėse – jis toks pat kokybiškas ir skanus. O rytiniai laikraščiai salą pasiekia tik apie 9 val. ryto, jei paštininkai jų nepamiršta įdėti į rytinį keltą, – rašo CNN apie Džiljo salą, prieš 20 mėnesių tapusią laivo gelbėjimo operacijos epicentru.
