Du buvę Rusijos lyderiai – Michailas Gorbačiovas ir Borisas Jelcinas – bandė įteikti garsiajam rašytojui, „Gulago archipelago“ autoriui, šį apdovanojimą, tačiau jis griežtai atsisakė priimti jį iš tų, kurie priešinosi komunistiniam ir imperialistiniam Rusijos identitetui, rašo politico.com apžvalgininkas Peteris Jelcovas.
Putinas buvo kitoks. Putinas atnešė į Rusiją lėtą, bet užtikrintą jos didingumo atstatymą, interviu prieš pat mirtį kalbėjo 88 metų A.Solženicynas. Pagarba buvo abipusė. Po didingo apdovanojimo Kremliuje, kur Putinas dėkojo Solženicynui „už tėvynei paaukotą beveik visą gyvenimą“, jis aplankė rašytoją ir jo namuose, prie ligos patalo pabrėždamas, kad jo politinė programa rėmėsi būtent A.Solženycino darbais.
-
Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagui“ sukanka 40 metų
-
Vladimiras Putinas jaučiasi turįs teisę kištis į Ukrainos vidaus reikalus
-
Rusijos prezidento atstovas: „Vladimiras Putinas jokių ultimatumų nepriims“
-
JAV apžvalgininkas Andrew Michta: Ukraina jau prarasta – kas bus toliau?
-
Už V.Putino atvaizdą ir „stiprias rankas“ Rostovo rankininkams gresia sankcijos
Naujausi politiniai pasikeitimai išties rodo, kad V.Putinas sekė kai kuriomis A.Solženicyno idėjomis. Ypač tas matoma požiūryje į kaimynines buvusios Sovietų Sąjungos valstybes.
Istorija mėgsta ironiją, tad buvęs didžiausias Sovietų Sąjungos priešas nejučia tapo sovietų laikams nostalgiją jaučiančio buvusio KGB agento dvasiniu mokytoju.
Jau nuo senų laikų patriotiškas A.Solženicynas aiškino, jog posovietinei Rusijai turi priklausyti Ukraina. Rašytojas nematė Ukrainos kaip nepriklausomos valstybės, o ukrainiečių kaip tautos: „Visos kalbos apie nuo XIX amžiaus atskirai egzistuojančią ukrainiečių tautą, kalbančią ne rusų, o sava kalba yra neseniai sugalvotas melas“, – savo 1990 metais publikuotame esė rašė A.Solženicynas.
Putinas netruko pasičiupti šią idėją. 2008 metų NATO susitikime Bukarešte JAV prezidentui George'ui W.Bushui jis pareiškė, kad „Ukraina net nėra tikra valstybė. Dalis jos teritorijos yra Rytų Europoje, o didesnė dalis yra mūsų dovana“.
Šiandien, stebėdami Rusijos agresiją Ukrainoje ir turėdami galvoje Solženicyno idėjų įtaką Putinui, mes galime nuspėti kitą taikinį. Tai – Kazachstanas. Solženicynas apie Kazachstaną kalbėjo toje pačioje šviesoje, kokioje piešė ir Ukrainos vaizdinį. Kazachstanas yra ne kažkokia atskira valstybė, o jo teritorija istoriškai priklauso Rusijai.
„Dabartinė didžiulė Kazachstano teritorija buvo sudurstyta komunistų visiškai atsitiktine maniera. Kur tik kokia migruojanti banda nuklysdavo, ten ir būdavo brėžiamos Kazachstano ribos. Šiandien kazachai apgyvendina tik pusę savo dirbtinai išpūstos teritorijos“, – savo esė apie Rusijos ribų atstatymą dėstė A.Solženicynas.
„Dabartinė didžiulė Kazachstano teritorija buvo sudurstyta komunistų visiškai atsitiktine maniera. Kur tik kokia migruojanti banda nuklysdavo, ten ir būdavo brėžiamos Kazachstano ribos. Šiandien kazachai apgyvendina tik pusę savo dirbtinai išpūstos teritorijos“, – savo esė apie Rusijos ribų atstatymą dėstė A.Solženicynas.
Putinas nuėjo tuo pačiu keliu. Pačiame Ukrainos krizės įkarštyje jis sugebėjo įžeisti ir kazachus, ir jų lyderį Nursultaną Nazarbajevą. pareikšdamas, kad „jo valstybė įkurta teritorijoje, kur iki tol nebuvo jokios kitos valstybės“.
Kazachstanas, kaip ir Ukraina, turi daug gyventojų rusų, o rusų nacionalistai kai kurias Kazachstano dalis vertina kaip Rusijos nuosavybę. Solženicynas rašė: „Buvo sukurtas nuo Sibiro pietų ir pietinio Uralo regiono, pridėjus mažai gyvenimą šalies centrą, kuri pastatė ir reformavo rusai, tremtiniai bei priverstinio darbo stovyklų kaliniai.“
Aršus patriotas ir kovotojas už žodžio laisvę A.Solženicynas paliko gausų, skirtingą ir prieštaringą palikimą. Putinas pasirinko sekti idėjomis, kurios atitinka jo neoimperialistines užmačias, tad natūralu, kad jis praleidžia pro akis žodžio laisvės svarbos priminimus.
Bet Putinas myli Solženicyną nacionalistą. Savo kalbos praėjusių metų gruodžio mėnesį Kremliuje metu jis tiesiogiai citavo mėgstamą rašytoją: „Metas apginti Rusiją, kol jie neįbaugino mūsų visiškai.“
Savo esė, rašytame 1990 metais, prieš pat Sovietų Sąjungos žlugimą, Solženicynas siūlė, kad Rusija atsiribotų nuo globalių problemų sprendimo ir susikoncentruotų į vidaus politikos problemas. Jis reikalavo neatidėliotino Rusijos atskyrimo nuo Sovietų Sąjungos ir šį reikalavimą pirmasis išgirdo pirmasis Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas.
1991 metų gruodį jis, dalyvaujant Ukrainos prezidentui Leonidui Kravčukui ir Baltarusijos parlamento vadovui Stanislavui Šuškevičiui, pasirašė Belovežo susitarimą ir įkalė paskutinę vinį į darbo vietos netekusio Michailo Gorbačiovo valdytą Sovietų Sąjungą.
Tiesa, tame pačiame rašinyje Solženicynas paminėjo, kad terminas „rusas“ nuo seno apibrėžia ir Mažosios Rusijos (Ukrainos), ir Didžiosios Rusijos, ir Baltarusijos gyventojus. Jis sutiko su Ukrainos nepriklausomybe ateityje, bet čia pat pridūrė: „Teritorija labai įvairialypė ir tik vietiniai gyventojai gali nuspręsti jos likimą“.
Tai patarimas, kuriuo Putinas naudojosi tiek Krymo aneksijos metu, tiek dabar verždamasis į Rytų Ukrainą.
„Teritorija labai įvairialypė ir tik vietiniai gyventojai gali nuspręsti jos likimą“. Tai patarimas, kuriuo Putinas naudojosi tiek Krymo aneksijos metu, tiek dabar verždamasis į Rytų Ukrainą.
Centrinėje Eurazijos dalyje įsikūręs Kazachstanas plotu užima didesnę teritoriją nei Vakarų Europa. Jis gausus gamtos ir žmogiškųjų išteklių, bei skirtingai nei daugelis kitų posovietinių valstybių išlaikė taiką ir stabilumą. Daugiausia autoritarinio N.Nazarbajevo, makiaveliškai užgniaužusio opozicijos balsus ir atsilaikiusio prieš išorės spaudimą, dėka.
Nazarbajevas bandė būti labai atsargus santykiuose su Putinu, tačiau dabar atrodo, kad vėlesnė karinė ar politinė diskusija nebeišvengiama.
Sunerimę dėl Rusijos neoimperalistinių ambicijų plėsti „rusiškojo pasaulio“ ribas kazachai galiausiai nusisuks nuo Rusijos. Greičiausiai tada, kai baigsis Nazarbajevo valdymo era.
Be jokių abejonių, tai turės politinių pasekmių, galbūt netgi atves iki karinio konflikto, panašaus į dabartinį Ukrainoje. Putinas atsiliepia ir į Solženycino Vakarams pateiktą kritiką.
1978 metų garsiojoje savo kalboje Harvardo universitete Solženicynas kritikavo Vakarus dėl drąsos trūkumo, neapibrėžtos spaudos laisvės ir perdėto dėmesio teisei ir individo teisėms. JAV pasitraukimas iš Vietnamo buvo silpnumo pademonstravimas, kalbėjo A.Solženicynas.
„Tam, kad save apgintum, turi būti pasiruošęs mirti. Tokio pasirengimo labai mažai visuomenėje, kurioje veikia materialios gerovės kultas“.
Solženicynas netgi pateikė griežtą Vakarų teisės kritiką, kuri neabejotinai patiko dabartiniam Rusijos lyderiui: „Teisiniai rėmai JAV tokie platūs, kad į juos telpa ne tik individo teisės, bet ir individualūs nusikaltimai. Įstatymo raidė per daug šalta ir formali, kad turėtų įtakos visuomenei.“
Nepaisant savo pasibjaurėjimo sovietine sistema Solženicynas nesiūlė Rusijai sekti Vakarų keliu: „Jei kas nors manęs šiandien paklaustų, ar norėčiau, kad mano valstybė eitų Vakarų keliu, turėčiau nuoširdžiai atsakyti neigiamai. Kitas karas (kuris nebūtinai bus atominis, aš tuo netikiu) gali visiškai palaidoti Vakarų civilizaciją.“
Akivaizdu, kad V.Putinas nuosekliai seka šiuo reakcingu buvusio sovietinio disidento planu.
