Tačiau M.Le Pen liko antra – nesugebėjo aplenkti centro pažiūrų kandidato E.Macrono. Jis didžiausiomis šalies problemomis įvardija ne Europos pareigūnus ir imigrantus, bet pačios Prancūzijos „sklerotišką“ ir nebegalinčią tęstis gerovės valstybės sistemą.
Apklausų duomenis, E.Macronas gegužę vyksiančiame antrajame ture lengvai nugalės M.Le Pen. Tokiu atveju centristo vadovaujama vyriausybė stengtųsi sustiprinti Europos Sąjungą, o ne balsuotų dėl pasitraukimo iš jos.
E.Macrono vyriausybė investuotų į imigrantų integraciją, o ne bandytų išsiųsti juos iš šalies. Nepriklausomas kandidatas, priešingai nei M.Le Pen, dirbtų tam, kad „paplonintų“ storiausią pasaulyje gerovės valstybę.
Žinoma, Prancūzija ir anksčiau bandė reformuoti gerovės valstybės sistemą, tačiau nesėkmingai. Paskutinis bandymas vyko praeitais metais, kai E.Macronas Socialistų vyriausybėje ėjo ministro pareigas. Tuomet jis inicijavo „Macrono įstatymus“, konkurencijai atveriančius valstybės reguliuojamas pramonės šakas.
Nors tie planai sukėlė masinius protestus ir buvo atšaukti, E.Macronas teigia, kad dabar situacija visiškai kitokia: ankstesnės vyriausybės nebuvo išrinktos tam, kad sumažintų gerovės valstybę, o jis galėtų tai padaryti.
Akivaizdu, kad pokyčių poreikis Prancūzijoje išaugo. Jau keletą amžių čia gerovės valstybės sistema giliai įsišaknijusi, o jos absurdiškumas nuolat tampa pajuokų objektu. Georges Clemenceau, 1906–1920 metais du kartus ėjęs ministro pirmininko pareigas, juokavo, kad jo šalis – labai derlinga: „Sodini biurokratus, o auga mokesčiai.“ Per pastarąjį dešimtmetį valstybės išlaidos dar labiau išaugo – nuo 51 proc. iki 57 proc. BVP.
Šie skaičiai – aukštesni nei bet kur kitur pasaulyje, net 18 proc. lenkiantys išsivysčiusių šalių vidurkį. Sunku pasakyti, kada valstybės išlaidos tampa per didelės, tačiau Prancūzija tikrai prarado balansą, o E.Macronas yra teisus teigdamas, kad „tai nebegali tęstis“.
Sunku pasakyti, kada valstybės išlaidos tampa per didelės, tačiau Prancūzija tikrai prarado balansą, o E.Macronas yra teisus teigdamas, kad „tai nebegali tęstis“.
Panašiai išsipūtė ir atlyginimai valstybės tarnautojams. E.Macronas žada atstatyti ekonomikos balansą, panaikindamas 120 tūkst. darbo vietų viešajame sektoriuje, pensijų sistemą paversti efektyvesne ir sumažinti valstybės išlaidas iki 52 proc. BVP.
E.Macronas supranta, kad tikroji Prancūzijos ekonomikos problema yra ne imigrantai ar euras, o prisirišimas prie gerovės valstybės kultūros, su jos trumpomis darbo savaitėmis ir didelėmis išmokomis.
Kai 2010-aisiais Europoje prasidėjo paskolų krizė, Ispanija, Portugalija ir net Italija pasistengė tapti konkurencingesnės. Jų priemonės – mažesnių paskolų ėmimas, apribotos valstybės išlaidos ir apkarpytos darbo sąnaudos. Kai kurios šalys ėmėsi visų trijų priemonių.
Prancūzija pasuko priešingu keliu. Darbo sąnaudos išaugo, per praėjusius penkerius metus valstybės ir privačios paskolos pakilo 38 proc. BVP, palyginti su 15 proc. vidurkiu euro zonos šalyse.
Didėjančios paskolos Prancūzijos darbininkams buvo ne itin naudingos – BVP augo daug lėčiau nei euro zonos vidurkis.
Prancūzijos politinį ir ekonominį gyvenimą sprendžia Paryžiuje įsikūrusi vyriausybė. Šis miestas – labiausiai dominuojanti sostinė tarp visų didžiųjų išsivysčiusių valstybių. Čia gyventojų šešis kartus daugiau nei antrajame pagal dydį mieste Lione.
Dėl Paryžiaus biurokratijos sukurtų taisyklių, naujokams itin sunku iškilti Prancūzijos versle, kuriame dominuoja senos šeimos. „Forbes“ duomenimis, net 73 proc. milijardierių turto Prancūzijoje yra paveldėtas, palyginti su mažiau nei 50 proc. daugumoje kitų šalių.
„Forbes“ duomenimis, net 73 proc. milijardierių turto Prancūzijoje yra paveldėtas, palyginti su mažiau nei 50 proc. daugumoje kitų šalių.
Nepasitenkinimas augančia regionine ir klasine nelygybe kursto gilią antikapitalistinę kultūrą. Pastaraisiais metais aukštas pajamų mokestis buvo skirtas menininkams, vadovams ir už šalies ribų esantiems verslininkams.
Praeitais metais 12 tūkst. milijonierių emigravo iš Prancūzijos. Tai – kol kas didžiausia milijonierių emigracija apskritai. Todėl nenuostabu, kad E.Macroną, teigųsi, jog smaugiantys mokesčiai gali paversti Prancūziją „Kuba be saulės“, stipriai palaiko jauni, miestuose gyvenantys profesionalai. Jie verčiau rinktųsi galimybes savo šalyje, o ne išeivių gyvenimą Londone.
Prancūzija taip priešinosi pokyčiams, kad čia gali jaustis tarsi muziejuje po atviru dangumi. Tačiau E.Macronas turi didesnį palaikymą nei bet kurie ankstesni reformatoriai.
Centro dešinės lyderis Francois Fillonas pirmajame rinkimų ture liko trečias, nors žadėjo panaikinti dar daugiau darbo vietų viešajame sektoriuje bei sumažinti valstybės išlaidas iki 50 proc. BVP.
Priešingai nei E.Macronas, F.Fillonas savo kampaniją papildė šiurkščia, prieš imigrantus nukreipta retorika. Tokiu būdu kandidatas apeliavo į rinkėjus, tikinčius, kad gerovės sistema pašaliečiams yra pernelyg dosni. Vis dėlto F.Fillonas išreiškė palaikymą E.Macronui, o tai turėtų padėti jam gauti konservatorių balsus.
Ateinantis mūšis gali būti žiaurus, nes Prancūzija – stipriai susiskaldžiusi. Kartu E.Macronas ir F.Fillonas surinko 43,5 balsų. Galima sakyti, kad tai – nepasitenkinimo gerovės valstybės sistema simbolis.
Tačiau kraštutinių kairiųjų kandidatas Jeanas-Lucas Melenchonas, pažadėjęs 100 proc. apmokestinti dideles pajamas, liko ketvirtas. Kartu jis ir M.Le Pen surinko 41 proc. balsų.
Kad ir kas laimės rinkimus, priešininkai sukils. Jei nugalės E.Macronas, protestai greičiausiai bus nukreipti ne prieš ES ar imigraciją, bet kels klausimus apie vienos didžiausiųjų gerovės valstybių pasaulyje ateitį.
