JK premjeras Davidas Cameronas pirmadienį pareiškė laikantis referendumo rezultatus įpareigojančiais ir pridūrė: „Turi prasidėti sprendimo įgyvendinimo pačiu geriausiu įmanomu būdu procesas“.
Jis ir antradienį Briuselyje pakartojo, kad „Britanija paliks Europos Sąjungą“, o tuo teigė neabejojanti ir įtakinga Vokietijos kanclerė Angela Merkel.
Tačiau D.Cameronas taip pat paskelbė atsakomybę už JK pasitraukimo iš ES proceso aktyvavimą perleisiantis savo įpėdiniui.
Dabartinis premjeras turi pasitraukti iki šių metų spalio, o tai reiškia, kad atsiveria beveik keturių mėnesių langas, per kurį Londonas dar gali nuspręsti apskritai neaktyvuoti Bendrijos sutarties 50-ojo straipsnio ir sugrįžti į Europos šeimą.
Nors ES taisyklėse teigiama, kad šalies narystė automatiškai atšaukiama pasibaigus 24 mėnesių periodui, teoriškai britai per šį laiką gali susitarti dėl alternatyvaus plano.
Be to, jei kitas vyriausybės vadovas inicijuos išstojimo procesą, jis truks mažiausiai dvejus metus. Nors ES taisyklėse teigiama, kad šalies narystė automatiškai atšaukiama pasibaigus šiam 24 mėnesių periodui, teoriškai britai per šį laiką gali susitarti dėl alternatyvaus plano.
Nors galimybės, kad JK gali rasti būdą pasilikti ES per šiuos du langus, ribotos, jų vis dėlto yra. Jos pavojingos tiek Europai, tiek Britanijai – bet pavojingas ir pasitraukimas.
Aspeno idėjų festivalyje tokią pat mintį išsakė ir JAV – didžiausių britų sąjungininkių – valstybės sekretorius Johnas Kerry: „Manau, esama nemažai būdų (atšaukti „Brexit“, – red.). Aš, kaip valstybės sekretorius, nenoriu jų šiandien išmesti. Manau, tai būtų klaida“.
Būdas Nr. 1: paprasčiausiai neišstoti iš ES
Referendumas nėra teisiškai įpareigojantis. Pasitraukimo iš ES procesas neprasidės tol, kol premjeras oficialiai neaktyvuos ES sutarties 50-ojo straipsnio. Tad teoriškai vyriausybės vadovas galėtų tiesiog ramiai dirbti, tarsi referendumo nė nebūtų buvę.
D.Cameronas pats jau atsisakė aktyvuoti 50-ąjį straipsnį, o realia pretendente pakeisti jį premjero poste laikoma Theresa May pasisako prieš išstojimą iš ES.
Kitas galimas D.Camerono įpėdinis, vienas „Leave“ stovyklos lyderių Borisas Johnsonas muistosi – pirmadienį jis pareiškė, kad pokyčiai „nebus skuboti“.
Galiausiai pasitraukimui iš Bendrijos prieštarauja daugelis parlamentarų – jie gali paremti premjero, kuris atsisakys aktyvuoti 50-ąjį straipsnį, kandidatūrą.
Tiesa, tokiais rizikingais manevrais būtų paminta 17,4 mln. britų, balsavusių už JK pasitraukimą iš ES, valia. Britai itin gerbia demokratiją, o referendumas ir buvo demokratijos išraiška.
Be to, JK gali dar labiau išpopuliarėti populistinės jėgos, kurios ir nulėmė „Brexit“. Neabejotinai išaugtų nepasitikėjimas valdžios institucijomis, o šalies politikos lauktų itin nerami ateitis.
Būdas Nr. 2: Škotijos veto
Balandžio mėnesį JK Lordų rūmai ataskaitoje paskelbė, kad sprendimui palikti ES turės pritarti Škotijos, Šiaurės Airijos ir Velso parlamentai.
Velso rinkėjai parėmė „Brexit“, o Šiaurės Airijos parlamente dominuoja partija, palaikanti išstojimą iš Bendrijos. Tačiau škotai akivaizdžiai pasisakė už tolesnę narystę ES, o tokios pat nuomonės laikosi ir valdančioji Škotijos nacionalinė partija, jau paskelbusi, jog darys viską, kad pasiliktų ES.
O pirmoji Škotijos ministrė Nicola Sturgeon užsiminė, kad Škotijos parlamentas galėtų uždelsti su pritarimu pasitraukimui iš ES ir taip sukelti konstitucinę krizę visoje JK.
Savo ruožtu toks posūkis galėtų tapti savotišku tramplinu JK lyderiams, siekiantiems išvengti „Brexit“. Būsimas premjeras galėtų paaiškinti rinkėjams, esą valdžia siekia išpildyti jų valią, tačiau palikti ES neįmanoma be škotų pritarimo.
Tokia galimybė realesnė nei paprasčiausia taktika nekreipti dėmesio į referendumo rezultatus. Bet jei būsimas JK premjeras pasiryžtų įvykdyti „Brexit“, jis ar ji galėtų atimti iš Škotijos veto teisę.
Tiesa, tada N.Sturgeon greičiausiai atsakytų inicijuodama naują referendumą dėl Škotijos nepriklausomybės. 2014 metais buvo paremtas pasilikimas JK, bet N.Sturgeon teisingai pastebi, kad aplinkybės pasikeitė.
Būdas Nr. 3: antrasis referendumas
1992 metais Danijos rinkėjai nedidele persvara atmetė Maastrichto sutartį – vieną svarbiausių ES dokumentų. Tačiau po 11 mėnesių diplomatinių derybų buvo surengtas antrasis referendumas, ir danai sutarčiai jau pritarė.
Panašūs atvejai fiksuoti Airijoje 2001 ir 2008 metais – Airijoje ES sutartys iš pradžių irgi buvo atmestos, bet vėliau joms pritarta. Ar apsigalvoti gali ir britai?
Kol kas nepanašu, kad antrasis referendumas baigtųsi jau stovyklos „Remain“ pergale. „ComRes“ apklausa šeštadienį parodė, kad tik 1 proc. britų, balsavusių už pasitraukimą iš ES, yra nepatenkinti referendumo rezultatu.
Tiesa, daugiau nei 28 proc. balso teisę turinčių britų birželio 23-ąją nebalsavo, o antrojo referendumo atveju bent dalis jų balsuotų ir greičiausiai paremtų tolesnę narystę ES. Ypač daug resursų – tarp JK jaunimo.
Be to, JK lyderiai antrąjį referendumą galėtų pateisinti iš ES išsirūpindami specialių nuolaidų – pavyzdžiui, leidimu riboti imigraciją. Būtent tokią taktiką pasirinko Danijos ir Airijos lyderiai po pirmųjų referendumų.
B.Johnsonas, kuris pirmadienį teigė, kad „Britanija yra ir visada bus Europos dalis“, jau anksčiau buvo leidęs suprasti, jog gali imtis tokių veiksmų.
„Yra vienintelis būdas pasiekti mūsų norimų permainų – balsuoti už pasitraukimą, – dar kovo mėnesį savo skiltyje dienraštyje „The Daily Telegraph“ rašė buvęs Londono meras. – ES istorija rodo, kad jie (Bendrija, – red.) į visuomenės nuomonę įsiklauso tik jai pasakius „Ne“.
Antrasis referendumas leistų politikams teigti, kad jie išgirdo rinkėjus ir pasipriešino ES – taip būtų galima išvengti ir populistų įsiūčio, ir ekonominių bei diplomatinių „Brexit“ pasekmių.
Aišku, gali nesutikti ES vadovybė. Juk jei bet kuri šalis narė galės išsireikalauti nuolaidų grasindama palikti Bendriją, kils grėsmė bloko funkcionalumui. Be to, gali prasidėti pavojingas žaidimas referendumų korta.
Galiausiai britai gali tiesiog ir antrą kartą balsuoti už išstojimą iš ES. O jei nutiktų būtent taip, kelio atgal jau tikrai nebeliktų.
Būdas Nr. 4: pasitraukimas iš ES tik popieriuje
ES sutarties 50-asis straipsnis iš Bendrijos pasitraukiančiai šaliai suteikia dvejus metus susiderėti su bloku dėl tolesnių santykių – prekybos, migracijos. Tad galbūt Britanija galėtų išgauti daugybę susitarimų, kurių dėka išliktų status quo – tik be formalios narystės ES?
Borisas Johnsonas pažadėjo, kad Jungtinė Karalystė liks Europos ekonominėje erdvėje ir laikysis laisvo judėjimo principo.
B.Johnsonas, regis, irgi apie tai svarsto. Sekmadienį savo skiltyje „The Daily Telegraph“ jis pažadėjo, kad Jungtinė Karalystė liks Europos ekonominėje erdvėje ir laikysis laisvo judėjimo principo.
„Tai kitaip žinoma kaip narystė Europos Sąjungoje“, – „Twitter“ iškart pajuokavo „The Guardian“ apžvalgininkas Rafaelis Behras.
Vienas modelis – Norvegija. Ši valstybė nepriklauso Bendrijai, tačiau mainais į prieigą prie Europos ekonominės erdvės turi mokėti metinį mokestį ir įsileisti darbuotojus iš ES šalių. Balso sprendžiant ES problemas Oslas neturi.
Stovyklos „Leave“ strategai prieš referendumą kalbėjo apie du tikslus – imigrantų srauto sumažinimą ir šalies išvadavimą iš europietiškos biurokratijos gniaužtų. Bet nors norvegiškas modelis teoriškai galėtų apriboti imigraciją, britai nebeturėtų jokios įtakos ES sprendimų priėmimui.
„Jei britai pasirinktų tokį kelią, jie nebeturėtų balso priimant sprendimus, kurie tiesiogiai liečia šalies žmonių gyvenimus“, – pernai įspėjo buvęs Norvegijos užsienio reikalų ministras Espenas Barthas Eide, priminęs, kad toks sandėris priverstų britus ir toliau mokėti už narystę.
Tiesa, tokiam susitarimui vėlgi prieštarautų ES lyderiai – jie nenori, kad JK taptų pavyzdžiu. Anot tyrimų centro „Bruegel“ ekonomisto Nicolas Verono, Briuselis kitoms ES narėms nori pasiųsti „aiškią ir nedviprasmišką“ žinią.
Esą šalis, paliekanti ES, negali būti apdovanota itin palankiu susitarimu, leidžiančiu mėgautis nauda ir išvengti naštos.
