Tačiau šiuo metu Kinija pasinėrusi į sumaištį, kai to tarpu kitos šalys jau daugiau ar mažiau grįžo į normalų gyvenimą. Ji vis dar laikosi „nulinio COVID“ politikos ir kaskart, kai atsiranda naujų atvejų, įveda drakoniškus kasdienės veiklos apribojimus.
Tai nepaprastai slegia visuomenę ir spaudžia ekonomiką, uždaryti miestai sukuria beveik 60 procentų Kinijos bendrojo vidaus produkto.
Pranešama, kad lapkričio pradžioje daugelis darbuotojų pabėgo iš milžiniškos „Foxconn“ gamyklos, gaminančios „iPhone“, baimindamiesi ne tik, kad jie bus užrakinti, bet ir kad jiems ten pritrūks maisto. O per pastarąsias keletą dienų daugybė kinų visuose šalies miestuose nepabūgo griežtų represijų ir išėjo demonstruoti prieš vyriausybės politiką.
Šio teksto autorius nėra Kinijos ekspertas ir pripažįsta neįsivaizduojąs, kur visa tai veda. Regis, tikrieji Kinijos ekspertai taip pat nežino. Kaip bebūtų, verta savęs paklausti, kokių pamokų galime pasimokyti iš Kinijos kelionės nuo pavyzdingai virusą suvaldžiusios šalies iki chaoso.
