„Šie akcentai įvairiais būdais padės prieš Europos Sąjungą nusistačiusiems populistams – tai didesnis ekonominis uždarumas, griežčiau kontroliuojamos sienos ir augantis priešiškumas žaliųjų idėjoms“, – pastebi analitikas.
Savo ruožtu Rytų Europos studijų centro direktorius Linas Kojala, su kuriuo kalbėjosi 15min, įžvelgė: „Tendencija tokia, kad išryškėja problemos, kurios egzistuoja praktiškai kiekvienos krizės metu, tik pasireiškia skirtingais aspektais.“
„Tai matėme per migracijos krizę, per Graikijos skolų krizę, per Breksitą. Dabar tai kartojasi, o vienas svarbiausių aspektų – kad Europos Sąjunga kaip institucija dažnai pervertinama. Jos instrumentų spektras labai ribotas“, – teigė L.Kojala.
Deglobalizacija
COVID-19 krizė tik padrąsino tuos politikus ir aktyvistus, kurie kalba apie didesnį pavienių valstybių arba pačios Europos savarankiškumą.
Dar prieš koronaviruso protrūkį daug kalbėta apie „deglobalizaciją“ ir tiekimo grandinių sukontroliavimą, o tai iš dalies nulėmė tai, kad protekcionistinių veiksmų ėmėsi JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija, panašių idėjų buvo kupinas visas „Brexit“ procesas.
„Svarbu ir ekonomika. Algų skirtumai turtingosiose ir sparčiai augančiose šalyse mažėja, o tai reiškia, kad produkcijos perkėlimas į užsienį nebe toks naudingas“, – pastebi Ch.Grantas.
Dabar, žinoma, daug kalbų apie vaistų, apsauginių priemonių saugumą. Nemažai šnekama net apie svarbių automobilių dalių importo jautrumą, o tokių diskusijų fone – Kinija.
Europiečiai vis drąsiau užsimena apie didesnę tiekimo grandinių autonomiją. Ar tikrai jos nereikėtų?
L.Kojala siūlo pažvelgti į platesnį kontekstą: esą taip, diskusijos apie tiekimo grandines ar investicijų iš Kinijos ribojimą Europoje vyksta, bet reikėtų įvertinti ir tai, kokiu mastu tokie procesai galėtų vykti.
„Kai kalbame apibendrintai, atrodo, kad jie galėtų apimti visas sritis. Bet panašu, kad realistiškai reikėtų kalbėti apie kelias konkrečias sritis – pavyzdžiui, politiškai jautrią medikamentų gamybą ar 5G peripetijas.
Visgi šie dalykai yra tik viena ES ir Kinijos ekonominių santykių dalių. Kiti dalykai staigiai aukštyn kojomis neapsivers – juk 50–60 proc. globalaus ekonominio augimo priklauso nuo Kinijos.
Jei staiga pabandytume viską nukirsti ir perkelti į Europą, toks procesas būtų labai ilgas ir tikriausiai menkai racionalizuojamas, nes visos sritys ir turi būti veikiančios Europoje“, – 15min dėstė analitikas.
L.Kojala sutinka, kad Jungtinėse Valstijose apie vadinamąjį „atsikabinimą“ nuo Kinijos kalbama kur kas intensyviau, o tai lemia ir ideologinės priežastys.
L.Kojala: JAV apie Kiniją kalbama kaip apie komunistinę valstybę, o apie Ameriką – kaip apie Vakarų demokratiško pasaulio šauklę. Bet Europai šie aspektai mažiau aktualūs.
„Europos Sąjunga ir Kinija yra intensyviai prekiaujančios partnerės. Ryšys didžiulis. Kinijos rinkos patrauklumas išliks didelis. Taip, gamybos kaštai Kinijoje auga, bet didėja ir 1,4 mlrd. kinų perkamoji galia.
Juk negali lengvai nurašyti tokios didelės dalies pasaulio gyventojų ir sakyti, kad dėl politinių priežasčių šitie ryšiai gali aižėti. Tam tikrų priemonių imamasi, bet ar jos atsispindės makroekonominiuose rodikliuose – atviras klausimas.
JAV, savo ruožtu, turi didesnį politinį sutelktumą, yra tokių papildomų aspektų kaip geopolitika ar net ideologija.
Apie Kiniją kalbama kaip apie komunistinę valstybę, o apie Ameriką – kaip apie Vakarų demokratiško pasaulio šauklę. Bet Europai šie aspektai mažiau aktualūs“, – svarstė analitikas.
Tautų Europa?
Ch.Grantui taip pat akivaizdu, kad siaučiant pandemijai Europoje šalių sostinės remia pečius prieš Briuselį ir pradeda perimti iš ES institucijų iniciatyvą – esą Bendrijos narės daug metų piktai stebėjo atvirkštinį procesą, kai kaip tik Briuselis kaupė vis daugiau galių.
„Pagrindinės sostinės sunkiais laikais elgiasi autoritetingai. Taip jos elgėsi prieš dešimtmetį per pasaulinę ir euro zonos krizes, kai teko surasti pinigų finansinio gelbėjimo planams“, – teigia ekspertas.
O dabar elgiamasi panašiai. Europos Komisijai nesiseka suvienyti 27 šalių narių požiūrio ir sklandžiai koordinuoti atsako į COVID-19 protrūkį.
„Taip yra ne vien todėl, kad sveikatos, sienų apsaugos ir fiskalinė politika – visų pirma nacionalinės atsakomybės sritys, bet ir dėl to, jog daugelis piliečių sprendimų tikisi būtent iš nacionalinių lyderių“, – pabrėžia Ch.Grantas.
Tiesa, L.Kojala tvirtina, kad euroskeptikai, dabar puolantys ES dėl tariamo neveiksnumo, klysta – juk Bendrija pagal įvairiose sutartyse įrašytas normas nė negali imtis ryžtingesnių veiksmų.
Euroskeptikai Europos Sąjungą dažnai piešia daug galingesnę, nei ji yra iš tikrųjų, nors jos kompetencijos ganėtinai ribotos ir apima keletą konkrečių sektorių.
„ES instrumentų spektras labai glaudžiai susietas su kiekvienos iš valstybių politine valia vieną ar kitą sprendimą įgyvendinti praktiškai. Tad viršnacionalinio veikimo bruožų iš tiesų nėra labai daug“, – 15min teigė L.Kojala.
Jis mano, kad per pastarąjį dešimtmetį Europos integracija „labai daug žingsnių į priekį nežengė“.
„Euroskeptikai Europos Sąjungą dažnai piešia daug galingesnę, nei ji yra iš tikrųjų, nors jos kompetencijos ganėtinai ribotos ir apima keletą konkrečių sektorių – prekybą su trečiosiomis šalimis, konkurencijos politiką, vidaus rinkos reguliavimą.
Sveikatos apsaugos politiką ES tik padeda koordinuoti, o viską galiausiai lemia šalių narių sprendimai – juolab kad sistemos labai skirtingos. Labai svarbu realistiškai vertinti, kas yra toji ES ir ko mes iš jos norime“, – kalbėjo ekspertas.
Sienų kontrolė
Europos Sąjunga Šengeno erdvės išorinę sieną stiprina jau nuo 2015 metų, kai į žemyną ėmė plūsti pabėgėliai ir migrantai. Dalis vyriausybių jau tada grąžino patikras prie sienų ir Šengeno zonos viduje.
Dabartinė situacija irgi privertė ES šalis uždaryti išorinę Šengeno erdvės sieną – leidžiamos tik būtinos kelionės.
Be to, tik dabar pamažu atlaisvinamas žmonių judėjimas pačios Bendrijos teritorijoje – Baltijos šalys vienos pirmųjų leido piliečiams nevaržomai judėti po Lietuvą, Latviją ir Estiją. Tačiau ar sienų kontrolė bus panaikinta? Ch.Grantas tuo abejoja.
„Kažkurią akimirką daugelis vyriausybių jau bus suvaldžiusios virusą. Bet jos labai nenoriai naikins sienų kontrolę.
Pavyzdžiui, gali būti ribojamos kelionės iš kraštų, kur virusas dar bus aktyvus, o daug politikų norės kaip įmanoma labiau apsunkinti gyvenimą nereguliariems migrantams“, – sako analitikas.
Tarkime, Estijoje kraštutinių dešiniųjų Estijos konservatyvi liaudies partija, kuri įeina į valdančiąją koaliciją, jau buvo pateikusi pasiūlymą nebeįsileisti darbą per epidemiją praradusių imigrantų atgal į šalį. Tiesa, parlamente iniciatyva į priekį nepajudėjo.
L.Kojala visgi mano, kad ES viduje „yra didelis potencialas“ sugrįžti prie buvusios pusiausvyros, nors judėjimas per sieną dėl migracijos krizės ir anksčiau nebuvo visiškai laisvas.
„O tai visų pirma lemia pačių europiečių vertinimas, kad laisvas judėjimas ES viduje yra didžiulė vertybė ir privalumas – tai konstatuoja didžiosios dalies Bendrijos šalių gyventojai. Jie laiko tai vertybe ir, manau, politikai į tokius vertinimus atsižvelgs“, – sakė ekspertas.
Ar dar domins žaliųjų idėjos?
Be to, pandemija greičiausiai sustiprins priešinimąsi politinėms idėjoms, kurios turėtų švelninti klimato krizę ir padėti mums gyventi žalesnius gyvenimus.
Aišku, dar prieš virusui atkeliaujant į Europą, kovą su klimato kaita peikė populistai Švedijoje, Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir, žinoma, Prancūzijoje, kur daug mėnesių protestavo „geltonosios liemenės“.
„Visos šios jėgos stengėsi pasinaudoti žmonių priešiškumu žaliosioms idėjoms, kad pritrauktų paramą“, – pažymi Ch.Grantas.
O dabar, prasidedant ekonominės depresijos laikotarpiui, daug rinkėjų, kurių piniginės drastiškai plonėja, nenorės aukoti darbų ir pajamų vardan priemonių, stabdančių klimato atšilimą.
„Europos lyderiai tikina, kad jų planai mažinti anglies dvideginio emisijas neliečiami. Bet kai pradės kandžiotis recesija, spaudimas atidėti į šalį žaliąją politiką padidės, ypač iš pramonininkų“, – spėja analitikas.
Dabar, prasidedant ekonominės depresijos laikotarpiui daug rinkėjų, kurių piniginės drastiškai plonėja, nenorės aukoti darbų ir pajamų vardan priemonių, stabdančių klimato atšilimą.
L.Kojala savo ruožtu įžvelgia, kad dar iki pandemijos matėsi nemenka praraja tarp skambios retorikos, esą Europa spręs klimato problemas, ir fakto, jog Bendrija iš tiesų kažin ar turi reikiamą kiekį lėšų.
„Ar tos lėšos buvo realiai sukauptos? ES turi labai ribotą biudžetą ir labai daug skirtingų prioritetų – ne tik žaliąją politiką, bet ir bendrų gynybos pajėgumų kūrimą bei euro zonos problemas. Visa tai – 1–1,1 proc. bendro ES BVP.
O dabar klausimas tik aštrėja, nes kalbame apie galimas išlaidas, kurios atrodo skubesnės nei tos, kurios siejamos su klimato kaita. Ar tai racionalu, turbūt jau kitas klausimas.
Bet ES lyderystę šioje srityje bus sunkiau realizuoti – ką jau kalbėti apie nacionalines vyriausybes, kurių laukia keleri itin sudėtingi metai“, – 15min tvirtino L.Kojala.
Politinės įtampos
Lenkija, Vengrija ir – kartais – kitos Vidurio Europos šalys jau kelerius metus pliekiasi su kitomis ES valstybėmis. Ginčijamasi ir dėl migrantų paskirstymo, ir dėl pareigos mažinti taršą, ir dėl esą keliamos grėsmės įstatymų viršenybei, teismų nepriklausomybei, žiniasklaidos pliuralizmui.
O naujojo koronaviruso pandemija tokius nesutarimus tik paryškino. Rytinė Bendrijos dalis baiminasi, kad praras dalį lėšų iš ES biudžeto, kurios gali būti nukreiptos labiau nuo COVID-19 nukentėjusioms šalims žemyno pietuose.
Negana to, grįžta ir Šiaurės–Pietų priešprieša. Kaip ir per euro zonos krizę prieš dešimtmetį, Vokietija ir Nyderlandai nespindi noru skirti ženklią finansinę pagalbą pietinėms šalims.
Italijoje ir Ispanijoje per šią krizę mirė daugiausia žmonių, o į kovą su koronavirusu jos stojo jau sukaupusios didesnes skolas. Galiausiai šios šalys priklausomos nuo turizmo, kurių srautai sustoję.
Žinoma, šios valstybės iš šiauriečių nori solidarumo, idealiu atveju – „euroobligacijų“ pavidalu, kai ES kaip institucija skolinasi lėšų, o tada jas dalina labiausiai nukentėjusioms šalims.
Bet ES vadovybė, regis, sutinka tik su paskolomis iš specialaus fondo. Šiaurinių šalių vyriausybės nenori permesti daug milijardų pietinėms valstybėms, nes tam nepritaria dauguma rinkėjų.
O tai tik džiugina tokius populistus kaip Matteo Salvini. Viena šviežia apklausa parodė, kad net 49 proc. italų norėtų, jog šalis paliktų ES.
„Nė vienas šių pokyčių nėra laukiamas. Bet nesprendžiami nesutarimai gali virsti didžiuliais ginčais, o tai sustiprintų antieuropietiškas nuotaikas ir galbūt net privestų prie kurios nors šalies pasitraukimo iš Bendrijos ar iš euro zonos“, – rašo Ch.Grantas.
Gali būti, kad pirmadienį buvo žengti pirmieji žingsniai. Vokietija ir Prancūzija pasiūlė sukurti 500 mlrd. eurų fondą atkurti Europos Sąjungos ekonomikai.
Čia labai svarbu tai, kad kalbama jau ne apie pagalbą atskiroms šalims pagal Europos stabilumo mechanizmą, o apie fondo finansavimą „skolinantis iš rinkos visos ES vardu“.
Šalims, gausiančioms finansavimą, nereikės grąžinti šios sumos, sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.
-
Stringanti kova su koronavirusu rodo: pasaulyje atsivėręs lyderystės vakuumas
-
Krizė dėl koronaviruso – išbandymas ES ir jos vertybėms: ar karalius nuogas?
-
Ekonomistai palankiai vertina bendro ES skolinimosi idėją, siūlo aktyvuoti ESM
-
Nusivylęs Graikijos ministras: Europa tampa tautinių valstybių žemynu
-
COVID-19 pandemijos įkarštyje Kinija stiprina propagandą prieš Vakarus
-
ES pasveikino Kiniją, bet Pekinas įjungė cenzūrą – išbraukytą laišką paskelbė ir lietuviai
