Prievartautojai. Tokiais ir panašiais epitetais ir nuostatomis ne tik Lietuvoje, Europoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose netyla apibūdinimai apie pabėgėlius ar kitataučius, ieškančius laimės sau ir savo šeimoms. Šie asmenys migruoja ne tik dėl ekonominių priežasčių, mokslo ar naujų darbo galimybių, tačiau net ir ne savo noru palikdami gimtą kraštą, kuriame vyksta rimti kariniai konfliktai.
Tačiau migruoja ne tik pabėgėliai, o praktiškai visų pasaulio šalių gyventojai (na gal išskyrus Šiaurės Korėjos ar kitų izoliuotų valstybių gyventojai), todėl tokios nuostatos ir epitetai apie bet kurį kitą asmenį, kuris yra kitos tautybės, rasės ar religijos nėra tinkamas.
Nuo tokių oficialių įvairių pasaulio valstybių vadovų nuostatų, kaip „Būtina statyti tvirtą sieną tarp valstybių, siekiant suvaldyti neteisėtą migraciją“ ar „Būtina stabdyti pabėgėlių invaziją“ iki „Sveiki atvykę“ ar „Būkime pažįstami“ nėra aiškaus sutarimo kaip valstybė turėtų elgtis ir kokią oficialią poziciją turėti.
Tad kokių nuostatų ir epitetų turėtų laikytis Lietuva bei kokia yra jos oficiali pozicija? Formaliai Lietuvos valstybė prisiėmė įsipareigojimą, suderintą su kitomis Europos Sąjungos šalimis, priimti dalį pabėgėlių pagal suderintą kvotą. Kitų trečiųjų šalių piliečių migracija tiek, kiek ji teisėta ir atitinka visus įstatymus – neribojama. Realiai su pabėgėliais tiesiogiai ir betarpiškai dirba valstybės įstaiga „Rūklos pabėgėlių priėmimo centras“, o prie jos prisideda visas būrys įvairių nevyriausybinių organizacijų – „Lietuvos Raudonasis Kryžius“, „Lietuvos Caritas“, „Įvairovės plėtros grupė“ ir kitos organizacijos.
Bet klausimas kaip mes juos pasitinkame – kokios visuomenės nuostatos kitataučių atžvilgiu bei kokiais epitetais tokie imigrantai vadinami? Projekto „Lietuvos identitetas – tautų mozaika“ vykdytojo komanda ieškojo sprendimų ir ilgai svarstė kokia žinutė labiausiai tiktų pasitikti atvykstančius bei skatinti visuomenę juos geranoriškai priimti. Vienas iš jautrumą ir esamą situaciją apibūdinančių variantų buvo pasirinkta žinutė „JIE – JAŨ.ČIA“. Pagal ją būtų siunčiamos dvi žinutės Lietuvos gyventojams – viena, jog kitataučiai jau čia (Lietuvoje), o kita – jie taip pat turi jausmus ir jie taip pat jaučia. Todėl nevalia ir taip tarp savų gyventojų paplitusių patyčių kultūroje, neigiamai ir ksenofobiškai reaguoti į atvykusius. Tačiau šios žinutės atsisakyta todėl, kad išskiriant „jie – mes“ sukuriama atskirties atskirties dvasia, tarsi esame mes (lietuviai) ir jie (užsieniečiai).
Tad tinkamiausia žinia tautiečiams ir užsienio svečiams siunčiama tokia – „BŪKIME PAŽĮSTAMI“, kuri pasiekia tiek lietuvius, tiek ir kitataučius. Žinutė skatina susipažinti ir nebijoti vieni kitų, kad ir kokie odos, religijos, kultūros ar įsitikinimų skirtumai bebūtų.
Kiekvienas asmuo yra individas, kuris turi teisę migruoti ten, kur gali ir jaustis teisėtai gyvenantis ten, kur priima tos šalies sociokultūrinę ar teisinę aplinką. Į Lietuvą reziduoti (mokytis, dirbti ar kitais gyvenimo tikslais) atvykstantys imigrantai oficialiai vadinami trečiųjų šalių piliečiais, nesvarbu iš kokios ne Europos Sąjungos šalies jie būtų – ar Sirijos, ar Pietų Afrikos Respublikos, ar neužilgo, matyt, ir Jungtinės Karalystės. Terminas trečiųjų šalių pilietis šiuo aspektu turi būti suvokiamas taip – Lietuva ir jos piliečiai yra pirmosios (originaliosios, kilmės) šalies piliečiai. Visų kitų Europos Sąjungos valstybių piliečiai – tai antrosios šalies piliečiai, atsižvelgiant į tai, jog Europos Sąjungoje veikia laisvas žmonių – Europos Sąjungos piliečių, judėjimas. Tad visas likęs pasaulio valstybių piliečių, imigravusių į bet kurią Europos Sąjungos šalį, kuri nėra jo kilmės šalis, statusas bus trečiosios šalies pilietis.
Lietuvoje šiuo metu tokių trečiųjų šalių piliečių, reziduojančių Lietuvoje mokslo, darbo ar kitais tikslais yra apie 40 tūkstančių. O pabėgėlio ar prieglobsčio prašytojo statusą turinčių – Lietuvoje liko vos per 100 asmenų iš 468 priimtų asmenų. Pagal kvotų susitarimą tarp Europos Sąjungos šalių Lietuva įsipareigojusi priimti 1105 pabėgėlius.
