Po daugiau kaip 52 metus trukusių karo veiksmų Kolumbijos vyriausybė ir kairuoliškų Kolumbijos revoliucinių ginkluotųjų pajėgų (FARC) sukilėliai pasiekė susitarimą dėl karo pabaigos. Abipusis ugnies nutraukimas įsigalios po keletą dešimtmečių trukusio konflikto, per kurį žuvo 220 000 žmonių (daugiausia civilių), daugiau kaip 6 milijonai turėjo palikti savo namus, o dešimtys tūkstančių dingo be žinios.
Ankstesnės pastangos susitarti vis žlugdavo. Tad kaip tai galiausiai pavyko ir ko galėtų pasimokyti Sirija ir kitos konfliktų draskomos šalys?
Taikos susitarimus sudarykite su tais, su kuo galite, ir tada, kai galite
Sudaryti taikos susitarimą tarp daugelio grupuočių – tarsi žaisti trimačiais šachmatais. Tokia analogija greičiausiai labai gerai suprantama tiems, kas šiuo metu mėgina pasiekti taiką Sirijoje. Kaip rodo Kolumbijos patirtis, labai svarbu viską, kiek įmanoma, supaprastinti.
Nauji sraigtasparniai, geriau parengti kariai ir naujos galimybės rinkti žvalgybinę informaciją – visa tai padėjo Kolumbijos karinėms pajėgoms perimti iniciatyvą.
Kolumbija šią dėlionę dėlioja jau daugiau kaip 30 metų. FARC yra tik viena iš daugelio Kolumbijos nelegalių ginkluotų grupuočių. Visos kitos pagrindinės grupuotės jau sudarė taikos susitarimus su šalies vyriausybe. O dešiniųjų sukarintų grupuočių federacija AUC, kuri padėjo kariuomenei kovoti su FARC, nutraukė veiklą praėjusio dešimtmečio pradžioje.
Pasiekti susitarimą lengviau, kai viena iš šalių įgyja persvarą
XX a. dešimtajame dešimtmetyje, kai FARC gaudavo didelių pajamų iš klestinčios Kolumbijos narkotikų prekybos, Kolumbijos kariuomenė buvo priversta trauktis. Atrodė, kad sukilėliai, kurių buvo apie 18 000, artėjo prie pergalės kare. Tokiomis aplinkybėmis FARC ir tuometinio prezidento Andreso Pastranos vyriausybė 1999 m. pradėjo taikos derybas, kurios vyko be didesnės pažangos, kol galiausiai žlugo 2002 m.
Tačiau tuo metu Kolumbijos armija tapo viena iš didžiausių JAV karinės pagalbos gavėjų. Nauji sraigtasparniai, geriau parengti kariai ir naujos galimybės rinkti žvalgybinę informaciją – visa tai padėjo Kolumbijos karinėms pajėgoms perimti iniciatyvą.
Praėjusio dešimtmečio viduryje tuometinis šalies prezidentas Alvaras Uribe pradėjo intensyvią karinę kampaniją, todėl dabar jau sukilėliams teko trauktis į džiungles ir kalnus, tūkstančiai jų dezertyravo. Pirmą kartą per karinį konfliktą kariškiai ėmė persekioti ir sunaikino kai kuriuos įtakingiausius FARC vadovus.
Paskatos
Tiek FARC, tiek vyriausybė suprato, kad nė viena šalis nelaimėjo ir nebuvo nugalėta. Todėl abi šalys turėjo būti pasirengusios kompromisams prie derybų stalo. Kadangi ir vieni, ir kiti vis mėgino įvertinti, kiek kita šalis yra pasirengusi nusileisti, intensyvios derybos tęsėsi ketverius metus.
Tiek FARC, tiek vyriausybė suprato, kad nė viena šalis nelaimėjo ir nebuvo nugalėta. Todėl abi šalys turėjo būti pasirengusios kompromisams prie derybų stalo.
Galų gale marksistinė FARC atsisakė reikalavimo iš esmės reformuoti žemės ūkio sektorių ir sutiko nutraukti bet kokią narkotikų gabenimo veiklą, iš kurios grupuotė uždirbo šimtus milijonų dolerių.
Vyriausybė mainais grupuotei suteikė galimybę dalyvauti politiniame gyvenime ir užtikrino, kad 2018 m. FARC šalies parlamente turės 10 vietų, net jei būsima jų politinė partija negaus pakankamai balsų per parlamento rinkimus.
Be to, FARC vadovai (net tie, kurie vykdė žmonių grobimus, nepateisinamus išpuolius prieš civilius ar vertė į sukilėlių gretas stoti nepilnamečius) gali išvengti kalėjimo, jei pripažins savo nusikaltimus ir atliks „alternatyvias bausmes“, tokias kaip ilgalaikis visuomenei naudingas darbas.
Laikas
Ginkluotų konfliktų ėmė mažėti visoje Lotynų Amerikoje, nors anksčiau tai buvo tikras ginkluotų sukilimų židinys. Prieš gerą dešimtmetį daugelį regiono šalių valdė kairieji. Brazilijoje ir Urugvajuje prezidentais buvo išrinkti buvę kairieji partizanai. Pseudosocialistinės „Bolivaro revoliucijos“ įkvėpėjas Hugo Chavezas palaipsniui konsolidavo valdžią Venesueloje. Tokios tendencijos regione FARC teikė stiprybės.
Tačiau pamažu tendencijos regione pakito. Brazilijos prezidentės Dilmos Rouseff laukia apkalta, H.Chavezas prieš trejus metus pralaimėjo kovą su vėžiu, o jo įpėdinis Nicolasas Maduro visiškai nustekeno šalį. Atėjo sunkūs laikai tiek kairiesiems, tiek revoliucionieriams.
Nuotaikos
Visuomenės nestovi vietoje. Pokyčiai palaipsniui pasiekia kritinę ribą, kai senoji tvarka ima kelti didelių abejonių. Priešiškumas, kuris atrodė pagrįstas prieš 30 metų, dabar prarado bet kokią prasmę. Tai ypač pasakytina apie Kolumbiją.
Per pastaruosius 15 metų smurto lygis gerokai sumažėjo, o investicijų apimtys išaugo. Turistai ėmė atrasti šalį, ypač po tarptautinės informavimo kampanijos, per kurią užsieniečiai į Kolumbiją buvo viliojami šūkiu „Vienintelis pavojus – kad norėsite čia likti“. Vis dažniau šalies įvaizdį formuoja futbolo žvaigždės, tokios kaip Jamesas Rodriguezas, dainininkė Shakira ir aktorė Sofia Vergara, o ne narkobaronas Pablo Escobaras.
Pirmą kartą per ilgus dešimtmečius kolumbiečiai gavo progą didžiuotis savimi ir savo šalimi. O karas tapo atgyvena.
