Anot A.Taub, tai dar vienas smūgis baziniam visuomeniniam susitarimui, kad žmonės miestų gatvėse yra saugūs ir gali pasitikėti, kad vairuotojai bent jau laikysis taisyklių, kad eismo įvykiai bus atsitiktiniai ir kad visi mėgins jų išvengti.
Nors pastarųjų dvejų metų teroristiniai išpuoliai panaudojant automobilį yra daug retesni nei įprasti eismo įvykiai, tai yra įspėjimas, kad vairuotojas paprastą transporto priemonę gali paversti žudymo įrankiu, rašo A.Taub. Jei bet kas, net toks įprastas dalykas kaip automobilis, gali tapti ginklu, tai kasdienio miesto gyvenimo grėsmės lygis dar labiau išauga.
Tyrimais nustatyta, kad baimė gali padalyti ir sukiršinti visuomenę, nuteikti žmones prieš tuos, ką jie vertina kaip pašaliečius, ar net priversti piliečius atsisakyti savo pagrindinių vertybių. Kai išpuoliams panaudojami įprasčiausi kasdienio gyvenimo dalykai, toks poveikis tik sustiprėja.
Pavyzdžiui, politikos mokslininkai Marcas Hetheringtonas ir Elizabeth Suhay nustatė, kad žmonės, kurie paprastai yra atviri ir pasitiki pašaliečiais, susidūrę su teroristinio išpuolio pavojumi yra labiau linkę paremti griežtesnę autoritarinę politiką ir labiau pasirengę paaukoti pilietines laisves mainais į numanomą saugumą.
Teroristiniais išpuoliais siekiama pritraukti visuomenės dėmesį ir sukelti visuotinę baimę. A.Taub klausia – jie mus, kaip visuomenės narius, verčia svarstyti – ar tai gali nutikti man arba mano artimiesiems? Ar galiu išlikti saugus? Ko turėčiau imtis, kad apsisaugočiau?
A.Taub įsitikinimu, siekdami nusiraminti, paprastai stengiamės rasti tokius atsakymus, kurie mums padėtų pasijusti saugesniems.
Pavyzdžiui, po rugsėjo 11-osios išpuolių daugelis vengė skraidyti lėktuvais. Mažuose ir niekuo neišsiskiriančiuose biuruose dirbantys žmonės galėjo raminti save, kad taikiniais tapo tik tokie iškilūs pastatai, kaip Pasaulio prekybos centras ar Pentagonas.
Tačiau lengvieji automobiliai, krovininiai automobiliai ir sunkvežimiai nuolat zuja aplink. Nėra jokių taisyklių ar apribojimų (išskyrus visišką pasitraukimą iš visuomeninio gyvenimo), kurie leistų apsisaugoti nuo tokio išpuolio.
Apskritai pavojus netekti gyvybės per tokį išpuolį yra menkas. Vien Jungtinėse Valstijose per eismo įvykius kasmet žūsta nuo 30 000 iki 40 000 žmonių. Visame pasaulyje teroristinių išpuolių panaudojant automobilius ar kitas transporto priemones aukų skaičius yra labai mažas, palyginti su eismo įvykių aukų JAV skaičiumi.
Tačiau tokiais argumentais baimę įveikti sunku. Galimybė patekti į eismo įvykį vertinama kitaip nei galimybė tapti atsitiktinai pasirinktu mirtino išpuolio taikiniu.
Vis dėlto miestams visada būdinga tai, kad juose tenka saugotis įvairių pavojų, įskaitant teroristinių išpuolių, rašo A.Taub.
XX a. dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai Laikinosios Airijos respublikonų armijos teroristai surengė išpuolį sprogmenį įdėję į šiukšlių dėžę Londono Viktorijos traukinių stotyje, iš miesto viešųjų erdvių buvo pašalinta daug šiukšliadėžių. Apsilankius šiame mieste tekdavo stebėtis, kad nėra kur išmesti šiukšlių, arba, žinant, kodėl šiukšlių dėžių nėra, – kiekvienoje gatvėje, kurioje nesimato šiukšliadėžių, pagalvoti, kad bomba gali laukti už bet kurio kampo. Baimė ilgainiui sumažėjo ir peraugo į suvokimą, kad apskritai gyvenimas mieste yra kupinas įvairių pavojų.
Tokiais išpuoliais kaip Barselonoje, kai įprastos transporto priemonės panaudojamos piktavališkiems tikslams, siekiama formuoti nuostatą, kad viešasis gyvenimas neišvengiamai yra susijęs su pavojumi. Kai bet kas gali tapti ginklu, tai pakerta viltį, kad teroristinius išpuolius galima kaip nors nuspėti ar kontroliuoti. Nereikia jokių ypatingų įgūdžių ar išteklių, kad įsigytum krovininį automobilį ir su juo įvažiuotum į nekaltų žmonių minią. Tereikia tik motyvacijos.
Tokia baimė, pasak A.Taub, ne tik nemaloni. Ji gali turėti realų poveikį visuomenei ir politikai.
Pavyzdžiui, pastarojo meto išpuoliai Europoje gali padėti paaiškinti, kodėl, remiantis neseniai atliktu tyrimu, daugiau kaip pusė europiečių pritaria tam, kad būtų uždrausta imigracija iš musulmoniškų šalių.
Kito tyrimo duomenimis, kai žmonės mano, kad yra puolami dėl to, kad priklauso, pavyzdžiui, konkrečiai religinei, tautinei ar etninei grupei, jie dar labiau susitapatina su savo grupe ir tampa įtaresni pašaliečių atžvilgiu. Tai gali paskatinti pašaliečių baimę ir norą juos kontroliuoti ar bausti.
Pasidalinimas į „mes“ ir „jie“ skaldo visuomenę, stiprina išankstines nuostatas ir skatina socialinę konfrontaciją – būtent tai, kuo remiasi dešinieji populistai, kurių pozicijos Europoje ir Jungtinėse Valstijose pastaraisiais metais sustiprėjo.
Kaip teigiama minėtame tyrime, išpuolio sukelta baimė griauna visuomenės pasitikėjimą ir vienybę, todėl gali padaryti didelės ir ilgalaikės žalos, kuri yra ne tokia akivaizdi, kaip konkrečios išpuolio aukos, bet vis dėlto labai reikšminga.
Kad ir koks būtų tokių išpuolių poveikis Vakarų politikai, jie beveik nepastebimai, bet vienareikšmiškai keičia miesto gyvenimo sampratą. Atsižvelgiant į tai, kad miestai neišvengiamai imasi vis daugiau saugumo priemonių, siekdami išvengti naujų išpuolių, mes vis aiškiau suvokiame grėsmę, kurią kelia kasdieniai dalykai.
