Šimtai žvalgybinių ir kovinių dronų kasdien skraido virš Ukrainos. Karas, prasidėjęs dėl šiaip jau XVIII a. imperijas labiau primenančio siekio užkariauti teritoriją, virto skaitmeniniam amžiui tinkančiomis varžybomis dėl technologinio pranašumo danguje.
Ankstesniuose konfliktuose dronus taikiniams surasti ir smogti paprastai naudodavo viena pusė, turėjusi neginčijamą oro erdvės pranašumą. Pavyzdžiui, JAV taip darė Afganistane ir Artimuosiuose Rytuose.
Rusijos-Ukrainos kare dronai pasitelkiami abiejų pusių, kiekviename kovos etape.
Šis karas vyksta per atstumą – priešas dažnai yra už kelių kilometrų – ir niekas taip nesumažina šio atstumo kaip dronai, suteikiantys ir Rusijai, ir Ukrainai galimybę matyti ir pulti viena kitą tuo pačiu kariams nepriartėjant per daug arti.
Ir tai tik vienas jų panaudojimo būdų. Ukrainos pajėgos taip pat naudojo dronus, kad smogtų taikiniams, esantiems toli nuo pagrindinių kovos veiksmų.
Pavyzdžiui, Kryme, kurį Rusija neteisėtai prisijungė 2014 m., ir Rusijos Belgorodo pasienio regione. Tai „Washington Post“ teigė anonimiškai su šiuo leidiniu kalbėję keli Ukrainos pareigūnai. Jie atsisakė pasakyti, kokio tipo dronai buvo naudojami.
Rusija savo ruožtu ne kartą yra smogusi ypatingos svarbos Ukrainos infrastruktūros objektams naudodama dronus savižudžius – pigų didelio tikslumo raketų pakaitalą.
Bepiločiai orlaiviai tapo tokie svarbūs mūšio sėkmei, kad kartais jie netgi naudojami priešo bepiločiams orlaiviams numušti.
Štai konkretus drono panaudojimo pavyzdys. Rugsėjo pradžioje, likus kelioms dienoms iki Ukrainos kontrpuolimo, kuriuo Rusijos pajėgos buvo išstumtos iš šiaurės rytinės Charkivo srities, ukrainiečių žvalgybinis dronas kirto Rusijos-Ukrainos sieną ir pasuko į šiaurę, skrisdamas per Belgorodo sritį, kurioje Rusija kaupia karinę techniką, skirtą pajėgoms Rytų Ukrainoje.
Ukrainiečių užfiksuotuose vaizduose iš viršaus, kuriuos vėliau peržiūrėjo „The Washington Post“, galima matyti, kad dronas pastebėjo Maskvai priklausančių bepiločių orlaivių bazę.
Viename kadre matyti rusiškas „Orlan-10“ dronas su propeleriu priekyje, stovintis lauke šalia pastato. Kitoje nuotraukoje matyti pastato stoge žiojinti skylė ir atvažiuojantis greitosios pagalbos automobilis.
Kas čia įvyko? Ukrainos puolimui skirtas dronas buvo nuskraidintas tuo pačiu maršrutu kaip ir žvalgybinis dronas bei sudavė smūgį priešo žvalgybinių dronų flotilei.
Ši ataka, apie kurią anksčiau nebuvo pranešta, sumažino Rusijos pajėgų gebėjimą pastebėti artėjantį Ukrainos kontrpuolimą ir jam pasiruošti.
Tada ukrainiečiai panaudojo žvalgybinius bepiločius orlaivius, kurie nustatė Rusijos kariuomenės vadaviečių, artilerijos pabūklų, elektroninių kovos sistemų ir šaudmenų sandėlių koordinates.
Vėliau, kai į šiuos taikinius šaudė Vakarų tiekiamos daugkartinio paleidimo raketų sistemos, dronai vėl skraidė, realiuoju laiku pakoreguodami raketų trajektoriją arba patvirtindami, kad jos pataikė į taikinį. Kartais koviniai dronai ir patys suduodavo smūgį.
Ukrainos smūgiai susilpnino rusus ir sudarė sąlygas Ukrainos kariams judėti pirmyn.
Jiems tai darant, bepiločiai orlaiviai vėl kybojo ore, sudarydami galimybes operacijos vadui stebėti karių pažangą tiesioginės transliacijos metu.
„Turėjome visą kovos vaizdą“, – sakė Ukrainos sausumos pajėgų vadas generolas pulkininkas Oleksandras Syrskis.
Į Ukrainą ateitis atėjo jau dabar.
To rezultatas – stulbinantis rusų atsitraukimas.
„Karo eigai ateityje įtakos turės dvi pagrindinės tendencijos, – sakė Virdžinijoje įsikūrusios tyrimų grupės CNA karinis analitikas Samuelis Bendettas. - Kovinių bepiločių orlaivių, skirtų ilgesnio nuotolio ir sudėtingesnėms operacijoms, vis didesnis paplitimas ir prieinamumas bei absoliuti būtinybė turėti pigius taktinius bepiločius orlaivius, kurie būtų parama artimose operacijose“.
Į Ukrainą tokia ateitis atėjo jau dabar.
„Dronų armija“
Bepiločiai orlaiviai suteikia galimybę stebėti mūšio lauką. Kad galėtų matyti priešo judėjimą, Ukrainos kariuomenė praėjusį pavasarį sukūrė žvalgybinių dronų komandų padalinį, pavadintą „Akys“.
Keturių žmonių komandos dabar yra išsidėsčiusios palei visą rytų frontą. Jos skraidina bepiločius orlaivius kasdien, jei tik nelyja.
Rugsėjį vienos tokios komandos nariai žvilgčiojo į nedidelį rankinį monitorių ir šypsojosi. Ekrane stebėdami kukurūzų lauką už Oskilo upės, tuo metu rusų okupuotoje Charkivo srities dalyje, jie išvydo kelis žmones karinėmis uniformomis ir vežimą.
„Jie vogė vietinių gyventojų kukurūzus“, – sakė vienas iš šių ukrainiečių dronų operatorių, kuris saugumo sumetimais su „Washington Post“ kalbėjo tik su sąlyga, kad bus įvardytas ne vardu, o šaukiniu „Barsas“.
Dėl kelių karių iškviesti artilerijos nebuvo verta, tačiau dronas toliau stebėjo, ar rusų kariai grįš į bazę.
„Akių“ komanda automobiliu privažiavo netoli fronto linijos, prijungė atsargines drono baterijas prie generatoriaus ir įjungė „Starlink“ interneto ryšį, kad viską, ką dronas ir jie mato, būtų galima transliuoti netoliese esančioms brigadoms.
Jų naudotas dronas, maždaug aštuonis kilogramus sveriantis „DJI Matrice 300“, ir jam priklausančios dalys, įskaitant monitorius, kainuoja apie 40 000 JAV dolerių. Tai viena pigiausių karo priemonių.
Būtent šie komerciniai dronai – dažnai nedideli, palyginti nebrangūs ir dabar visur paplitę – daro karą Ukrainoje unikaliu, nes suteikia precedento neturintį matomumą ir padidina paprastai netikslios artilerijos ugnies tikslumą.
Karinės paskirties koviniai dronai, tokie kaip Turkijoje pagamintas „Bayraktar TB2“, kurį naudoja Ukraina, arba Irane pagamintas „Shahed-136“, kurį naudoja Rusija, atlieka platesnį, nors ir tradiciškesnį vaidmenį.
Tačiau populiariausias abiejų pusių naudojamas dronas gali tilpti rankoje ir labiau primena vabzdį negu paukštį.
Tai mažas „Mavic“ dronas, kurį, kaip ir „Matrice 300“, gamina Kinijos gamintojas DJI. Internete jis kainuoja mažiau nei 4 000 JAV dolerių.
Šiais metais išleistoje knygoje apie pažanigias karines strategijas į pensiją išėjęs generolas Jurijus Balujevskis, buvęs Rusijos generalinio štabo viršininkas, pavadino jį „tikru šiuolaikinės karybos simboliu“.
Ir Rusija, ir Ukraina „Mavic“ naudoja taip dažnai, kad Ukrainos kariai sakė dažnai patys nežinantys, ar netikėtai pastebėtas dronas yra draugas, ar priešas.
Jei toks dronas pernelyg ilgai kabo, o ne tik skrenda pro šalį, tai jau yra pakankamai įtartina, kad būtų galima jį numušti.
DJI, didžiausia pasaulyje komercinių dronų gamintoja, oficialiai netiekia nei Ukrainai, nei Rusijai „Mavic“ ar kitų bepiločių orlaivių. Siekdama atsiriboti nuo karo, DJI sustabdė pardavimus Ukrainoje ir Rusijoje.
Tačiau tai netrukdo savanoriams ir labdaros fondams masiškai pirkti dronus iš pardavėjų kitose šalyse. Ukrainiečiai bepiločius orlaivius naudoja žvalgybai, bet taip pat yra pritaikę juos mažiems sprogmenims mėtyti.
Praėjusį mėnesį Ukrainos pajėgoms žengiant į priekį pietinėje Chersono srityje specialiųjų pajėgų padalinys perdirbinėjo kolos skardines į sprogmenis, kuriuos iš „Mavics“ numesdavo ant rusų užminuotų laukų. Tai buvo nebrangus būdas pravalyti kelią kariams.
Tačiau dažniau „Mavics“ naudojami kaip psichologinio karo priemonė. Charkive savanorių batalionas „Chartija“ juos naudojo mažiems cilindriniams šaudmenims ant Rusijos bazių mėtyti.
Tokie sprogmenys negali rimtai pažeisti tanko, bet gali sukelti priešui baimę, kad bet kurią akimirką bus surengta didesnė ataka.
Dažniau „Mavics“ naudojami kaip psichologinio karo priemonė.
„Galime paversti jų gyvenimą nuolatiniu košmaru“, – sakė „Chartijos“ dronų pilotas Oleksandras Dubinskis.
Ir „Mavic“ yra tik vienas dronas didžiuliame būryje.
Taip pat kare naudojami dronai EVO II, kuriuos gamina „Autel Robotics“, kaip ir DJI, įsikūrusi Šendžene, Kinijoje.
Ukrainos TV žvaigždės Serhijaus Prytulos vadovaujama labdaros organizacija perka dronus iš viso pasaulio, pavyzdžiui, vokiškus „Vector UAV“ arba Kipro dronus „Poseidon“, kad Ukrainos kariuomenė galėtų juos išbandyti.
Aukšto rango Ukrainos ir Rusijos karo vadai, daug kurių sovietmečiu mokėsi kartu, dar neseniai į dronus žiūrėjo skeptiškai. Dabar jie skuba apmokyti tūkstančius pilotų.
Ukrainos valstybinis paramą kariams renkantis fondas „United24“ vykdo iniciatyvą „Dronų armija“, per kurią jau sudarytos sutartys dėl beveik 1 000 bepiločių orlaivių pirkimo, sakė Ukrainos skaitmeninės transformacijos ministras Michailas Fiodorovas. Tačiau to vis dar nepakanka.
Pasak M.Fiodorovo, tikslas – 10 000 bepiločių orlaivių, skraidančių palei visą fronto liniją, kad būtų galima nepertraukiamai transliuoti visą kovą.
Rugpjūčio pabaigoje Barso žvalgybinė komanda buvo perkelta į Charkivo sritį, jai buvo pavesta stebėti rusus ir nustatyti taikinius.
Paprastai „Akių“ komandos nuolat palaiko ryšį su artilerijos daliniais – teikia rusiškos įrangos ar bazių koordinates ir realiuoju laiku stebi smūgius, kai kolegos juos vykdo.
Prieš Charkivo kontrpuolimą joms buvo įsakyta stebėti ir įsiminti taikinius. Žaibiškame kontrpuolime šiaurės rytuose dalyvavę kariai teigė, kad dar niekada nebuvo matę tiek daug ir tokios detalios oro žvalgybos.
„Rusai elgėsi taip, tarsi tai būtų jų namai, – sakė kitas „Akių“ operatorius, sutikęs „Washington Post“ būti įvardytas šaukiniu „Feliksas“. - Jie jautėsi pernelyg patogiai. Ir jie net neįsivaizdavo, kas laukia.“
Rugsėjo 6 d. prasidėjo Charkivo kontrpuolimas ir smūgiai į „Akių“ nustatytus taikinius, tokius kaip šaudmenų sandėliai ir bazės.
„Mes teikėme jiems paramos vaizdą – kur eiti ar kaip apeiti, – sakė Feliksas. - Kad ir kur ėjo mūsų vaikinai, mes buvome su jais.“
Gamybos sunkumai
Daugeliui Ukrainos karių teko patirti nemalonių susidūrimų su rusišku „Orlan-10“ – geriausiu Rusijos žvalgybiniu dronu, kuris taip pat turi elektroninės karybos funkcijų.
Ukrainos 93-iosios mechanizuotosios brigados bataliono vado pavaduotojas leitenantas Oleksandras Sosovskis tokį susidūrimą patyrė balandžio pabaigoje, kai su keturiais kariais keliavo į kaimą netoli fronto linijos Charkivo srityje.
Pastatęs automobilį tarp dviejų namų, jis išgirdo keistą dūzgimą virš galvos. Jie negalėjo matyti priešo, bet priešas galėjo matyti juos.
Kelias ateinančias valandas apšaudymas lydėjo juos visur, kur tik jie būdavo. Kareiviai bandė išsiskirstyti, judėjo po kaimą ir slėpėsi. Tačiau „Orlan-10“ padėjo rusams koreguoti ugnį. Ji buvo negailestinga ir tiksli.
„Jie bandė sunaikinti automobilį ir, aišku, sunaikinti mus“, – sakė O.Sosovskis.
Tačiau pastaraisiais mėnesiais O.Sosovskis pastebėjo, kad „orlanų“ bijoti reikia mažiau.
Anksčiau rusai dažnai skraidindavo po du dronus vienu metu – vienas buvo skirtas žvalgybai, kitas artilerijos smūgiams koreguoti. Vasarą išgirsti ar pamatyti bent vieną, o juo labiau du, tapo vis retesniu atveju.
Plečiantis bepiločių orlaivių naudojimui kare, ir Ukraina, ir Rusija stengiasi didinti visų tipų bepiločių orlaivių gamybą šalies viduje. Tačiau pastebimas „orlanų“ skaičiaus sumažėjimas išryškina Maskvai kylančius iššūkius karinės produkcijos srityje.
Vasarą išgirsti ar pamatyti bent vieną, o juo labiau du, tapo vis retesniu atveju.
„Orlan-10“ yra Rusijos kariuomenės darbinis arklys danguje, tačiau neaišku, kiek jų liko. Daug jų buvo numušti, o duomenų apie gamybos apimtis yra nedaug.
Rugsėjį, po to, kai Rusijos pajėgos buvo išstumtos iš Charkivo, Rusijos bataliono „Vostok“ vadas Aleksandras Chodakovskis apgailestavo, kad Maskvai trūksta dronų.
„Žmonių turiu mažiau, nei norėčiau, tačiau tai nėra pagrindinis sunkumas. Blogiausia tai, kad valandų valandas negaliu rasti priešo pozicijų, iš kurių jie mus atakuoja. Negaliu, nes nėra priešo artilerijos žvalgybos priemonių“, – rašė A.Chodakovskis „Telegram“ žinutėje.
Pulkininkas Jurijus Solovėjus, vadovaujantis Ukrainos sausumos pajėgų priešlėktuvinei gynybai, teigė, kad nuo Rusijos invazijos pradžios jo dalinys sunaikino daugiau kaip 580 bepiločių orlaivių „Orlan-10“.
„Vietoj jų jie pradeda naudoti kitus bepiločius orlaivius. Mums tai yra ženklas, kad „orlanai“ jiems iš esmės pasibaigė“, – sakė J.Solovėjus. „Tačiau jie vis dar turi vykdyti žvalgybą.“
Alternatyvų sunku rasti. Rusijos karinė įranga – ypač dronai – labai priklauso nuo Jungtinėse Valstijose, Europoje ir Azijoje gaminamų mikroelektroninių dalių, kurias Maskvai dabar sunku įsigyti dėl sankcijų.
Rusijos gynybos ministerija pripažino trūkumą.
„Gynybos ministerija parengė situaciją atitinkančius taktinius ir techninius reikalavimus bepilotėms skraidyklėms“, – rugsėjį vyriausybinei grupei sakė pulkininkas Igoris Iščukas. „Dauguma gamintojų, deja, negali jų įvykdyti.“
Tai suteikia Ukrainai pranašumą. Ši šalis savo ruožtu didina gamybą šalies viduje esančiose gamyklose, kurios iš išorės neretai atrodo kaip madingi biurai. Jų buvimo vietos ištrintos iš „Google Maps“, baiminantis oro antskrydžių.
Ukraina pati pasigamina labai įvairius bepiločius orlaivius – nuo nuskristi beveik 50 kilometrų ir numesti pora kilogramų sveriančią raketą galinčių miniatiūrinių lėktuvėlių, tokių kaip Ukrainos specialiųjų pajėgų mėgstamas dronas „Punisher“, iki žvalgybinių sklandytuvų.
Iki metų pabaigos Ukraina siekia padidinti vidinę gamybą iki 2 000 mažų kovinių dronų per mėnesį, sakė skaitmeninių technologijų ministras M.Fiodorovas.
Tačiau Rusija patiria nesėkmių ne tik dėl techninės įrangos trūkumo. Jos nesėkmės parodo, kad bepiločių orlaivių karyboje reikia ne tik pažangios įrangos, bet ir modernaus mąstymo priimant sprendimus.
Rusijos griežta vadovavimo tvarka reikalauja, kad kariai, esantys mūšio lauke, gautų vyresniųjų pritarimą prieš atlikdami smūgius, „Washington Post“ sakė karinis ekspertas ir BBC Rusijos tarnybos reporteris Pavelas Aksenovas.
Todėl net ir tada, kai Rusijos žvalgybinis dronas pastebi taikinį, iki tol, kol gaunamas leidimas smogti, taikinys dažnai jau būna kitoje vietoje.
Importiniai sprendimai
Jie išgirdo grėsmę anksčiau, nei ją pamatė.
Dundėjimui artėjant, Ukrainos teisėsaugos pareigūnai Kyjivo centre įsitempė ir pakėlė ginklus į dangų, ieškodami triukšmo šaltinio. Pro debesis pastebėję baltą trikampį, jie atidengė ugnį. Tai buvo iranietiškas dronas.
Irane gaminamas dronas „Shahed“ su sprogstamąja galvute „nosyje" yra tarsi „mopedas danguje“, kuris juda lėtai ir garsiai, o paskui neria į taikinį, sakė Ukrainos sausumos pajėgų priešlėktuvinės gynybos vadas J.Solovėjus.
„Shahed" yra Rusijos sprendimas savo vidaus gamybos sunkumams išspręsti – šis galingas dronas yra įsigytas iš kitos Vakarų atstumtos šalies. Ukrainos pareigūnai teigia, kad Maskva neseniai užsakė dar daugiau dronų iš Teherano.
Kyjivas ir Ukrainos sąjungininkai iš Vakarų teigia, kad Rusija nusipirko šimtus bepiločių lėktuvų „Shahed-136“ ir kad Irano instruktoriai vyko į Ukrainą padėti juos valdyti. Dronai „Shahed“ Ukrainoje pirmąkart buvo panaudoti rugsėjo 20 d.
Iš pradžių jie buvo naudojami terorizuoti pietų Ukrainą. Bet netrukus bepiločiai orlaiviai ėmė kelti chaosą visoje šalyje.
Kai spalio 17 d. Kyjivo policijos pareigūnai į dangų paleido šūvius, vienas dronas buvo numuštas, tačiau keturi kiti smogė netoli elektrinės. Vienas pataikė į gyvenamąjį namą, kuris skilo pusiau ir sugriuvo. Žuvo penki žmonės.
Dronas „Shahed“ turi nedaug metalinių dalių ir skrenda žemai, todėl jį sunku aptikti.
Juos gali numušti brangios žemė-oras raketų sistemos, pavyzdžiui, S-300 arba „Buk“, tačiau taip būtų eikvojami ištekliai, kuriuos Kyjivas labiau nori naudoti prieš Maskvos didelio tikslumo raketas. Pastaruoju metu Ukraina pasitelkia naikintuvus, kad numuštų „Shahed“ dronus.
Pasak karinio eksperto P.Aksenovo, naudodama iranietiškus dronus Rusija siekia eikvoti Ukrainos resursus ir kartu išsaugoti pačios Rusijos arsenalą.
Ukraina buvo pirmoji iš kariaujančių šalių, panaudojusi užsienio dronus. Vienas iš jų – Turkijoje gaminamas „Bayraktar TB2“ – supykdė Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną dar prieš invaziją.
Pirmuosius „Bayraktar TB2“ dronus Kyjivas nusipirko 2019 m. ir naudojo daugiausia žvalgybai konflikte su Rusijos vadovaujamomis separatistų pajėgomis Rytų Ukrainoje.
Tačiau 2021 m. spalio 26 d., kai prie pat fronto linijos esantis Hranitnės kaimas buvo smarkiai apšaudomas, „Bayraktar TB2“ atliko pirmąjį smūgį – sunaikino priešo haubicą.
Vėliau V.Putinas šį incidentą paminėjo per pokalbį telefonu su Turkijos prezidentu Recepu Tayyipu Erdoganu. Pokalbio metu V.Putinas pavadino Ukrainos dronų naudojimą „destruktyviu“ elgesiu ir „provokacine veikla“, pranešė Kremlius.
Rusijoje „Bayraktar TB2“ buvo plačiai minimi propagandoje apie tai, kaip NATO neva ginkluoja Ukrainą atakoms prieš Rusiją – tai dalis naratyvo, kuriuo siekiama pateisinti V.Putino invaziją.
„Bayraktar TB2“, kurių kiekvienas kainuoja apie 5 mln. dolerių, yra galingiausi Ukrainos bepiločiai orlaiviai.
Jie buvo pirmas įrodymas, kaip dronai gali padėti Kyjivui kovoti su daug didesne ir geriau aprūpinta Rusijos kariuomene. TB2 turi keturias lazeriu valdomas raketas ir gali be perstojo skraidyti daugiau kaip 24 valandas bei pakilti iki 7,6 km aukščio.
Dar prieš pradedant juos naudoti Ukrainoje, „Bayraktar TB2“ dronai buvo naudojami susirėmimuose Libijoje ir Sirijoje, taip pat suvaidino lemiamą vaidmenį Azerbaidžano pergalėje prieš Armėniją 2020 m. Kalnų Karabacho kare.
Gegužę Ukrainos kariuomenė pranešė, kad naudoja „Bayraktar TB2“ atakuodama Rusijos bazes ir laivus Gyvačių saloje Juodojoje jūroje. Iš salos Rusija pasitraukė liepą.
Dabar Ukrainos kariuomenė turi ir daugiau užsienyje pagamintų kovinių bepiločių orlaivių, tarp jų ir JAV suteiktus „Switchblade“. Tačiau „Bayraktar“ dronai išlieka ikoniškais. Jie padėjo Ukrainoje sukelti savotišką dronų karštinę.
Neseniai savanoriai Kyjivo metro stotyje surengė reivo vakarėlį, kurio metu rinko lėšas dronui įsigyti. Visoje šalyje atsirado dronų mokyklų, tarp jų ir specialiai moterims skirtų mokyklų.
Vienas iš mokytojų, Serhijus Ristenko, yra fotografas, kuris naudojo dronus fotografuodamas filmavimo aikšteles populiariam HBO miniserialui „Černobylis“.
Karo pradžioje jis su šeima daugiau nei mėnesį gyveno Rusijos okupuotoje šiaurės Ukrainos dalyje. Savo droną jis buvo užkasęs kieme.
Dabar S.Ristenko moko karius skraidyti Ukrainos organizacijos „Aerorozvidka“ pagamintu dronu R-18. Šis dronas, kuriame įrengtas termovizorius, pakrautas sprogmenimis gali nuskristi apie 6 kilometrus.
„Vienas iš mano mokinių buvo kapitonas, kuriam buvo daugiau nei 50 metų ir kuris labai norėjo išmokti skraidyti su dronu. Nujaučiau, kad jis pirmą kartą gyvenime išmanųjį telefoną gavo tik likus savaitei iki mūsų susitikimo. Jis su klausimais man skambindavo 50 kartų per dieną. Bet jis tikrai norėjo išmokti ir iš tikrųjų tai padarė“, – „Washington Post“ sakė S.Ristenko.
Netrukus po invazijos pradžios O.Syrskis, generolas pulkininkas, tuo metu vadovavęs Kyjivo gynybai, kreipėsi į vieną iš savo pavaduotojų ir pasiūlė sukurti ką nors „meniško“ apie „Bayraktar“, kad pakeltų visuomenės moralę.
Jis teigė, kad galimybė stebėti, kaip naujosios technologijos sunaikina tradicinę karinę techniką, pavyzdžiui, tankus, turėtų įkvėpti ukrainiečius.
Užduotis galiausiai atiteko kareiviui Tarasui Borovokui, kuris greitai parašė įsimintiną dainą „Bayraktar“. Ji tapo Ukrainos radijo stočių hitu.
Štai viena iš dainos eilučių: „Kremliaus beprotis skleidžia propagandą, liaudis ryja jo žodžius. Dabar jų caras išmoko naują žodį: Bayraktar".
Parengta pagal „Washington Post“.
