Kaip Rusijos kariai bando atgauti Andrijivką: „Mus meta į mėsmalę beveik be ginklų“

Iš Saratovo srities kilusio vyro artimieji žurnalistams atviravo, jog kvietimo į karą jis sulaukė praėjusį spalį. Pasak žmonos, jie visi buvo nustebę. Iš pradžių vyras nevažiavo pasiimti šaukimo, o po dviejų savaičių gavo antrą.

„Darbe – saugumo agentūroje – jį ėmė gąsdinti teistumu, dėl to kilo problemų jo šeimai. Taigi jis pasiėmė šaukimą. O spalio 20 d. jis buvo išvežtas“, – prisiminimais dalijosi moteris.

Rusų karys: Ir į tą Andrijivką mes veržiamės beveik be ginklų. Grubiai tariant, mes į veržiamės su kastuvais ir be artilerijos paramos.

Kaip ir daugelis kitų mobilizuotų vyrų iš Saratovo srities, jis nusipirko savo įrangą. Anot kareivio žmonos Veros, tai, ką jiems davė per mokymus, buvo sudėvėta ir labiau tiko utilizacijai nei gyviems žmonėms naudoti.

„Iki sausio pradžios jie buvo Saratove, – sakė ji. – Paskui buvo perkelti į Baltarusiją. Ten jie buvo iki gegužės mėnesio. Gegužę Denisas turėjo gauti pirmąsias atostogas. Kaip ir daugelis jo kolegų kareivių. Dauguma jau buvo nusipirkę bilietus namo. Tačiau jiems nebuvo leista atostogauti. Jie buvo išsiųsti į Ukrainą“.

Anot Veros, paskutinis jos vyro skambutis prieš keturias dienas išdavė paniką. Vyras paaiškino, jog Ukrainos ginkluotosios pajėgos užėmė Andrijivką ir veržiasi link Bachmuto. Moteris aiškino, kad rusų kariai verčiami kontratakuoti bevei be ginklų. Ji perdavė tokius vyro žodžius: „Grubiai tariant, bandome kontratakuoti su kastuvais ir be artilerijos paramos“.

Vera atskleidė, kad, pasak jos vyro, iš tūkstančio vyrų pulko liko vos keturi šimtai. Šeši šimtai negrįžo iš užduočių. Ir visa tai vos per dvi dienas. Tuo tarpu oficialiuose pranešimuose rašoma, kad žuvo tik du ar trys žmonės.

Moteriai kalbantis su „Laisvosios Europos radijo“ žurnalistais, telefonu paskambino Veros vyras.

„Tai neoficialūs skaičiai. Grubiai tariant, nėra kūno, nėra bylos. Iš pradžių mūsų pulke buvo tūkstantis, o liko apie keturis šimtus. Mus nuolat meta į Andrijivkos rajoną, kurį apdoroja ukrainiečių artilerija. Iš esmės mus ten varo dėl „mėsos“. Mūsų artilerijai duodamos koordinatės, kokius taikinius reikia apdoroti, o ji nedirba, nes neturi sviedinių“, – situaciją komentavo rusų kariškis.

„Žmonės miršta dėl nieko. Jie nueina į vieną pusę ir negrįžta. Mes čia dirbame vieni. Su niekuo nėra bendradarbiavimo. Viskas vyksta labai lėtai – arba artilerija nešaudo, arba tenka ilgai laukti šūvio“, – pridūrė jis.

„IMAGO“/„Scanpix“/Rusijos karių pratybos

Vyras atviravo, kad pastarasis jo vadas jį su kitais kariškiais jau buvo ištraukęs iš tokios padėties anksčiau, tačiau jį atleido, nes tas atsisakė siųsti savo vyrus į „mėsmalę“.

Pasak kareivio, jiems buvo duotas įsakymas paimti tai, kas liko iš išlaisvinto kaimo. Tačiau ten neliko nieko, tik betonas, į kurį nuolat skrieja Ukrainos ginkluotųjų pajėgų artilerijos sviediniai. Jis prasitarė nesuprantantis, kokia prasmė yra atsiimti tokį kaimą: „šį klausimą užduodame ir savo vadams“.

„Jie (ukrainiečiai – red. past.) į kaimą įleidžia įeiti, bet išeiti jau nebeleidžia. Tai puikiai visiems žinoma. Ir kai pasakoji vadovybei, kad taip vyksta, tau atsako „ir kas iš to?“.

Paklaustas, ar nebandė trauktis, kariškis sakė, jog niekas iš jo pulko nėra bandęs trauktis, nes juos gali nužudyti tiek vienoje, tiek kitoje pusėje.

Anot jo, plika akimi matyti, kad tos pozicijos yra nebe rusų rankose, tačiau vadovybė tvirtina kitaip ir verčia juos grįžti į išlaisvintą Andrijivką.

Karys: Bet aš suprantu, kad dabar esu ne savo žemėje. Ir jei kas nors manęs paklaus: „Už ką tu kovoji?“, aš neatsakysiu. Aš neturiu atsakymo. Nežinau, kodėl esu čia.

Kalbėdamas apie savo bendražygius, kariškis pažymėjo, kad „jie nėra pasirengę mirti už nieką“.

„Jei bus artilerijos parama, bendradarbiavimas su kitais daliniais ir nebus amunicijos bado, tada visi pasirengę kovoti. Bet niekas nenori taip kovoti. Jie mums atviru tekstu sako: eikite ir ten įsitvirtinkite. O mes matome, kad mūsų pozicijos ten jau seniai nebe mūsų...“

Žurnalistams vyras tvirtino, jog sulaukti pagalbos iš vadovybės ar Saratovo srities gubernatoriaus nesitiki, todėl bando įtraukti visuomenę, savanorius, kad šie perduotų informaciją aukščiausiems sluoksniams karinėje administracijoje.

„Į užduotį išvyksta 25 vyrai, grįžta šeši. Pas mus jau artileristai eina į šturmą. Jiems pasakyta: jūs ir taip neturite amunicijos, eikite su pėstininkais. O vaikinai nežino, kas yra šturmas. Informacija apie mūsų situaciją niekur į viršų neina, ji užgniaužiama kažkur viduriniame lygyje. Štai kodėl mes dabar bandome paskleisti informaciją.

„IMAGO“/„Scanpix“/Rusijos karių pratybos

Nėra gera mintis tiesiog siųsti žmones į žudynes. Kitų dalinių kareiviai, kurie mūsų nepažįsta, jei pasakai jiems mūsų pulko numerį, sako: vaikinai, jūs nunulinti (pasmerkti mirčiai, - red. past.). Taip jau yra“, – apie kasdienybę okupacinėje Rusijos kariuomenėje kalbėjo tapatybę nuslėpti norėjęs vyras.

Jis atkreipė dėmesį, kad rytoj vėl jo laukia kovinė užduotis ir jis baiminasi, jog daugiau niekada nebepaskambins namo. Jo žodžiai pravirkdė su mažamečiu vaiku namuose likusią žmoną.

Paklaustas, ar šis karas apskritai turi kokią nors prasmę, vyras pažymėjo suprantantis, kad yra „ne savo žemėje“.

„Prasmė yra, kiekvienam ji skirtinga. Kažkas čia atvyko pagerinti savo finansinės padėties. Kai kurie yra patriotai. Bet aš suprantu, kad dabar esu ne savo žemėje. Ir jei kas nors manęs paklaus: „Už ką tu kovoji?“, aš neatsakysiu. Aš neturiu atsakymo. Nežinau, kodėl esu čia“, – reziumavo rusų kariškis.

„Jei rytoj (jis – red. past.) eis pagal užsakymą į šį pragarą, straipsnis tikriausiai jam nepadės, – kariškio žmonai iš akių riedėjo ašaros. – Bet bent jau tegul visi sužino, kas ten iš tikrųjų vyksta. Kad kas antra žmona negautų atsakymo, jog jos vyras dingo“.

„Laisvosios Europos radijo“ žurnalistės pokalbis su rusų kariškiu vyko rugsėjo 16 d. vakare. Kitą dieną ir iki šiol jis nesusisiekė, nors iki tol kasdien skambindavo šeimai. Jo pavardės nebuvo žuvusiųjų biuleteniuose.

Pranešta, kad Rusijos kariai iš Andrijivkos pasitraukė rugsėjo 13 d.