Žinoma, kaip pastebi „NK News“, kyla klausimas, kiek patikimi Pietų Korėjos karinio jūrų laivyno radarų duomenys, mat mažesni Šiaurės Korėjos laivai pro juos praplaukdavo nepastebėti. Neatsitiktinai kartais šioje Pietų Korėjos pakrantėje aptinkami apleisti motoriniai laivai, kurie, tikėtina, yra palikti čia nelegaliai atplaukusių įsibrovėlių.
Portale teigiama, kad galima potencialiai įtarti, kad beveik 15 tūkst. kilometrų ilgio Pietų Korėjos jūrinė pakrantė vis dar yra tikėtina Šiaurės Korėjos šnipų atvykimo vieta. Visgi analizės ir ekspertų surinkta informacija rodo, kad per pastaruosius du dešimtmečius Pchenjanas smarkiai pakeitė savo kaimynės šnipinėjimo taktiką.
Garsiausias incidentas pakrantėje
Dar visai neseniai Pietų Korėjos kalėjimuose kalėjo dešimtys Šiaurės Korėjos šnipų, kurie dėl įvairaus mąsto šnipinėjimo taktikų buvo sulaikyti.
Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Pchenjano šnipai kaimyninėje šalyje įprastai stengėsi aplink save suburti darbininkus, ūkininkus bei studentus. Vėliau Šiaurės Korėjos agentai siekė surinkti informaciją apie karinius Seulo pajėgumus, o 2004 metais Pietų Korėjos dienraštis „Chosun Ilbo“ skelbė, kad Šiaurės Korėjos režimas bando perprasti viešąją Pietų Korėjos gyventojų nuomonę ir vyraujančias nuotaikas.
Tačiau bene didžiausio atgarsio Šiaurės Korėjos operacijos sulaukė praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje.
Vienas garsiausių tokių atvejų užfiksuotas jau minėtais 1996 metais, netoli Pietų Korėjos Kangnungo miesto, kai Šiaurės Korėjos povandeninis laivas „Sang-O-class“ užplaukė ant seklumos – jis atvyko paimti anksčiau Pietų Korėjos pakrantėje išleistų šnipų būrių. Pchenjano kariai tuomet nusprendė sunaikinti laivo mechanizmus ir pasprukti į Korėjos demilitarizuotą zoną, tačiau šnipus pastebėjo civilis, kuris įspėjo Pietų Korėjos institucijas apie įtartiną veiksmą šalies pakrantėje.
Per įvykusį susirėmimą ir gaudynes, kurios truko per 50 dienų, žuvo 16 Pietų Korėjos karių ir civilių, kai Šiaurės Korėja neteko 24 agentų, vienas buvo sulaikytas, o dar vienas Pchenjano šnipas nebuvo rastas – spėjama, kad jam pavyko grįžti į Pchenjano režimą.
Kas pasikeitė?
Viskas kiek pradėjo keistis 2000 metais, kai Pietų Korėja grąžino Šiaurės Korėjai 63 šnipus ir karius, kurie buvo sulaikyti šalyje – tai buvo tarsi pasitikėjimo gestas po to, kai tais metais įvyko abiejų šalių aukščiausios lygio politinis susitikimas. Teigiama, kad būtent tada abi Korėjos pasirašė slaptą susitarimą, kuris numatė sustabdyti abipusiai viena kitai kenkiančią veiklą, įskaitant šnipinėjimą.
Tarnybą baigęs Pietų Korėjos generolas leitenantas Chun In Bumas „NK News“ taip pat nurodė dar dvi priežastis, kodėl pastaruoju metu gerokai sumažėjo tiesioginių šnipinėjimo atvejų tarp Korėjų.
„Pasikeitė aplinkybės – operacijoms rengti pradėjo trūkti piniginių išteklių“, – vieną iš priežasčių, kodėl Šiaurės Korėja apribojo savo šnipinėjimo mastus, žengiant į kitos šalies teritoriją, nurodo karininkas.
Dar visai neseniai Pietų Korėjos kalėjimuose kalėjo dešimtys Šiaurės Korėjos šnipų, kurie dėl įvairaus mąsto šnipinėjimo taktikų buvo sulaikyti.
Jis sako, kad antra priežastis – aktyvi Pietų Korėjos laivininkystė vakarinėje pakrantėje, kuri apsunkino Šiaurės Korėjos laivų manevravimą jūroje.
Iki 2000 metų Šiaurės Korėjos agentai dažnai peržengdavo Pietų Korėjos sieną. Skaičiuojama, kad 1998 metais tokių šnipų Pietų Korėja sulaikė dvi dešimtis, metais vėliau – penkiolika. Tačiau po aukščiausio lygio šalių susitikimo šis skaičiai gerokai sumažėjo – 2000–2005 metais Seulas sulaikė tik septynis Pchenjano agentus.
Tačiau, kaip teigia „NK News“, Šiaurės Korėja nesumažino savo apimčių – tiesiog atsirado daugiau galimybių šnipinėti Pietų Korėją. Manoma, kad Pchenjanui dabar nebūtina tiesiogiai siųsti savo agentų į kaimyninę šalį, informacijai gauti pasitelkiamos trečiosios šalys, kas apsunkina Pietų Korėjos institucijų darbą sustabdyti Pchenjano šnipus.
Apsimetė dezertyrais
Pastebėta, kad nuo 1990-ųjų iki 2010 metų padaugėjo atvejų, kai iš Šiaurės Korėjos į Pietų Korėją atvykę asmenys apsimetė dezertyrais.
„Būtų kvaila nepasinaudoti šia situacija. Kaip islamistų teroristai į Europą patekdavo su pabėgėliais, yra įrodymų, kad Šiaurės Korėja taip bandė pervežti savo agentus“, – situaciją komentuoja žvalgybos specialistas Stephanas Blancke'as.
„NK News“ taip pat akcentuoja, kad Pchenjanas galėjo pasinaudoti korėjiečių diaspora Pietų Korėjoje. Skaičiuojama, kad vien Kinijoje ir Japonijoje gyvena per 1 mln. Šiaurės Korėjos kilmės asmenų.
Tiek apsimetinėjimas dezertyrais, tiek atsirėmimas į diasporos paramą Šiaurės Korėjos žvalgybai suteikia pranašumų šioje šnipinėjimo kovoje. „NK News“ išskiria dvi svarbiausias priežastis, kodėl.
Pirma, apsimetėliams dezertyrams suteikiamas Pietų Korėjos pasas, dosni vyriausybės parama. Šie asmenys gali naudotis visomis šalies piliečiams priklausančiomis teisėmis ir laisvėmis. Tad tampa daug lengviau bendrauti ar susisiekti su šnipais, esančiais už Šiaurės Korėjos ribų. Tai didelė nauda Šiaurės Korėjai, kurios agentai tokių galimybių negauna arba sunkiau gauna į Pietų Korėją bandydami prasmukti paslapčia per jau minėtą jūrinės pakrantės kelią.
Antra, 1990–2010 metais Pietų Korėja kasmet sulaukdavo apie 3000 tokių dezertyrų iš Šiaurės Korėjos, o tai apsunkindavo ir ištęsdavo procesus, kurių metu buvo aiškinamasi, kurie iš perbėgėlių yra galimi Pchenjano agentai. Tik pastaraisiais metais šis dezertyrų skaičius artėja prie nulio – tam įtakos turėjo griežta Pietų Korėjos politika dėl pasaulį sukausčiusios COVID-19 pandemijos.
Visgi, kaip pastebi „NK News“, Šiaurės Korėjos gyventojai gali aplankyti savo giminaičius, esančius Kinijoje, o iš ten patekti Pietų Korėją – būtent tokių giminaičių turintys asmenys labai domina Šiaurės Korėjos režimą.
Ko Pchenjano žvalgyba siekia šiandien
Žvalgybos specialistas S.Blancke'as išskiria keturis pagrindinius Šiaurės Korėjos šnipinėjimo tikslus.
Pirma, Kim Jong Uno režimas siekia suprasti ir iš arti stebėti Pietų Korėjoje vyraujantį politinį klimatą, kad galėtų išlaikyti galimybę daryti įtaką ir galimai manipuliuoti rinkimais. Antra, Šiaurės Korėją domina, kaip galima išnaudoti Pietų Korėją savo interesams įgyvendinti ir kokios galimybės tam pasitelkti Pietų Korėjos verslo įmones. Trečia, Pchenjanas nori panaudoti Seulo informacinių technologijų infrastruktūrą savo operacijoms vykdyti. Galiausiai, ketvirta, Šiaurės Korėja prieš disidentus ir pabėgėlius nori suplanuoti ir surengti atakas – juos likviduoti.
Su S.Blancke'u iš dalies sutinka į atsargą pasitraukęs Pietų Korėjos generolas leitenantas Chun In Bumas. Jis mano, kad pagrindinis Šiaurės Korėjos tikslas yra siekti, kad jų propaganda pasiektų Pietų Korėjos visuomenę. Pasak buvusio karininko, Šiaurės Korėjos režimas taip pat siekia rinkti informaciją apie savo kaimynę, kad vėliau surinktais duomenimis galėtų manipuliuoti. Ir trečia – Pchenjanas nori suburti žmonių tinklą, kuris galėtų padėti įgyventi režimo tikslus, o vienas tokių galėtų būti Pietų Korėjos valdžios nuvertimas.
Chun In Bumas taip pat akcentuoja, kad nereikia pamiršti, jog Šiaurės Korėja greičiausiai ir šiandien vykdo šnipinėjimo operacijas prieš Pietų Korėją. Jis siūlo prisiminti, kad 2016–2017 metais Pietų Korėją pasiekė dešimtys koduotų radijo pranešimų, kurie yra gyvas įrodymas, kad Pchenjanas niekur nesustojo.
Į tai dėmesį atkreipti siūlo ir žvalgybos specialistas S.Blancke'as. Jis sako, kad nors Seulas Pchenjano žvalgybinę veiklą laiko mažai grėsminga, visgi šis politinis atsipalaidavimas yra itin palankus Šiaurės Korėjos režimui.
