V.Putino reitingai nusileidę į istorines žemumas. Daugybė rusų nepatenkinti vyriausybės darbu, ypač – jos ekonomine politika.
Toks visuomenės nerimas neseniai išėjo į gatves, kur dešimtys tūkstančių maskviečių protestavo prieš miesto valdžios sprendimą neregistruoti nepriklausomų kandidatų į tarybos rinkimus.
Nuotraukos, kuriose matyti žmones mušantys riaušių policijos pareigūnai, žaibiškai išplito po Rusiją ir pasaulį, o netrukus milijonus savo sekėjų prisijungti prie demonstracijų pakvietė ir socialinių tinklų žvaigždės iš Rusijos.
Režimu nusivylusi ne tik Maskva. Archangelsko srityje žmonės siekia sustabdyti sąvartyno statybas, o anksčiau šią vasarą Jekaterinburge protestuotojai garsiai reiškė savo nuomonę dėl planų statyti naują cerkvę miestiečių pamėgtame parke.
Kremlius, kitaip tariant, nebesusitvarko su vadovavimu valstybei ir nesugeba sukontroliuoti visuomenės nuomonės. Kaip šis chaosas Rusijoje gali paveikti Maskvos elgesį tarptautinėje arenoje?
Ar tinka klasikinė teorija?
Kai kurie Rusijos politiką komentuojantys asmenys mano, kad V.Putinas vis stengiasi atgaivinti krentančius reitingus leisdamasis į karinius nuotykius svetur.
Pavyzdžiui, buvęs Sakartvelo prezidentas Michailas Saakašvilis neseniai pasvarstė, kad V.Putinas, sumažėjus rusų paramai jam, pakaitina jau vykstančius arba pradeda naujus tarptautinius konfliktus – taip reitingai esą sugrįžta į viršūnę.
Tokia tezė, tiesą sakant, klasikinė – kad nukreiptų dėmesį nuo problemų namuose, vienos ar kitos šalies (beveik be išimčių nedemokratiškos) lyderis pradeda karą ir taip pritraukia patriotų palankumą.
P.Beliakova: „Žemi reitingai neriboja Kremliaus galimybės vykdyti Rusijai naudingą užsienio politiką nesmurtinėmis priemonėmis.“
Vis dėlto sociologiniai duomenys liudija, kad V.Putinas elgiasi priešingai. Kad Rusijos valdantysis režimas kaip tik neskelbia karų ar karinių intervencijų, kai jo reitingai smarkiai nukritę.
„Bet ar tai rodo, kad Putinas užsienio politikos srityje elgsis atsargiau? Tokia išvada būtų skubota. Žemi reitingai neriboja Kremliaus galimybės vykdyti Rusijai naudingą užsienio politiką nesmurtinėmis priemonėmis.
Tai reiškia, kad galima laukti slaptų specialiųjų pajėgų misijų, kibernetinių operacijų ir drąsių, įžūlių diplomatinių manevrų, kurie visuomenės dėmesį išblaškys tiesiog pigiau nei išblaškytų jėgos panaudojimas“, – rašo P.Beliakova.
Rusų tolerancija mažėja
Kodėl? Visų pirma, prieš įvykius Sakartvele 2008 metais, prieš Krymo aneksiją 2014-aisiais ir prieš karinę intervenciją Sirijoje 2015 metais Rusijoje kaip tik buvo fiksuojamas masinis gyventojų palankumas režimo vidaus ir ekonominei politikai.
Negana to, nors po Krymo aneksijos V.Putino reitingai iš tiesų labai išaugo, po įvykių Sakartvele ir Sirijoje jo administracijos populiarumas gerokai sumažėjo.
Tai reiškia, kad agresyvi Rusijos užsienio politika nekoreliuoja su visuomenės parama taip, kaip įprasta manyti.
Antra, panašu, kad nuotykiai užsienyje tik padidina žmonių nepasitenkinimą, o ženklų, jog V.Putinas kreipia dėmesį į tokius svyravimus, tikrai yra.
Pavyzdžiui, birželio pabaigoje, per savo kasmetinį klausimų ir atsakymų maratoną tiesioginiame eteryje Rusijos prezidentas daugiausia kalbėjo apie neadekvačius atlyginimus ir prastą infrastruktūrą.
V.Putinas taip pat pabrėžė, kad valstybės galią turėtų atspindėti ne išlaidos gynybai, o ekonomikos augimas. Esą būtent tai yra strateginis Rusijos tikslas.
O juk 2018-aisiais V.Putinas panašią sesiją pradėjo pasisakymu apie naujų teritorijų užkariavimą – jis tada minėjo esą be galo svarbius pasirinkimus, kurie bus svarbūs ateityje, kai ne visos šalys gebės išlaikyti suverenitetą.
Toks kontrastas neturėtų stebinti. Šių metų gegužę Jurijaus Levados centro apklausos parodė, kad rusų tolerancija finansiniam skausmui, siejamam su sankcijomis po ir dėl Krymo aneksijos, per pastaruosius penkerius metus smarkiai sumažėjo.
Vyriausybės ekonominei politikai nepritaria kaip niekada daug žmonių, tad nepanašu, kad dar viena įžūli ir brangi karinė avantiūra galėtų vėl įskelti entuziazmo žiežirbas.
„Bet ar tai, kad karo kaip diversijos variantas nėra tikėtinas, reiškia, jog Rusija dėl problemų šalies viduje tarptautinėje arenoje elgsis ramiai? Ir taip, ir ne“, – pastebi P.Beliakova.
Kuo tyliau, tuo toliau
Jei taip, tai tik kalbant apie rusišką patarlę – kuo tyliau eisi, tuo toliau nueisi. Istorija rodo, kad net įspūdingai žemi valdžios reitingai netrukdo Kremliui siųsti agentus į slaptas misijas ir rengti kibernetines operacijas.
Anot P.Beliakovos, Rusija tarptautiniuose vandenyse iš esmės užsiima puldinėjimais – ir nesvarbu, ar valdžia labiau populiari, ar mažiau. Maskva konkrečius politinius tikslus stengiasi pasiekti ribotomis priemonėmis – surengiama infiltracija, tada duodamas ženklas atakai, o tuomet greitai atsitraukiama.
Pavyzdžiui, 2016 metais režimo populiarumo reitingai smarkiai nukrito, o rusai sunkvežimių vairuotojai visoje šalyje rengė reguliarius protestus dėl naujo mokesčio.
Maskva konkrečius politinius tikslus stengiasi pasiekti ribotomis priemonėmis – surengiama infiltracija, tada duodamas ženklas atakai, o tuomet greitai atsitraukiama.
Bet tuo pat metu Maskva planavo programišių įsilaužimus į JAV Demokratų partijos serverius, o taip pat organizavo perversmą Juodkalnijoje – pastarasis nepavyko, bet demokratams buvo padaryta didelė žala.
Jau 2017-aisiais per Rusiją nuvilnijo nauja protestų banga – po to, kai opozicionieriaus Aleksejaus Navalno tyrėjai paskelbė nustatę, kad premjerą Dmitrijų Medvedevą supa įtartini sandoriai. Demonstracijos vyko net 154 valstybės miestuose.
Tuo pat metu siautėjo Rusijos karinės žvalgybos programišių sukurtas kompiuterinis virusas „notPetya“ – taikytasi tiek į didžiausią pasaulyje konteinerių operatorių „Maersk“, tiek į Černobylio atominę elektrinę Ukrainoje.
Žinoma, kadangi šios operacijos ir turėjo būti slaptos, jos neprivalėjo padidinti Rusijos vyriausybės populiarumo namuose, bet jos pasitarnavo Kremliaus tikslams tarptautinėje arenoje – ir visai nesvarbu, kad pačioje šalyje kunkuliavo protestai.
„Šių pastebėjimų neužtenka, kad būtų galima sakyti, jog nuslūgusi visuomenės parama aktyvuoja slaptas Rusijos operacijas, tačiau sąžininga teigti, kad nerimas dėl ekonomikos verčia Maskvą teikti pirmenybę pigesnei taktikai užsienio politikoje.
Viršuje minimi pavydžiai akivaizdžiai parodo, kad problemos šalies viduje nesuriša Kremliaus rankų veikiant tarptautinėje arenoje“, – rašo P.Beliakova.
Bando išblaškyti visuomenę
Negana to, žemyn smingantys reitingai greičiausiai tik paskatins Kremlių žarstytis drąsiais, nors ir simboliniais politiniais poelgiais – tokiais, kurių kaina visuomenei iš karto nepasimato.
Pavyzdžiui, 2017 metais V.Putino sprendimas priversti JAV diplomatinę atstovybę atleisti dalį darbuotojų, dėl kurio kilo diplomatinė krizė, išties nukreipė Rusijos žiniasklaidos dėmesį nuo antrosios protestų prieš korupciją bangos.
Be to, atsakydamas į JAV sankcijas, Rusijos prezidentas tokiu įsaku dėl ambasados šaliai esą parodė, kad Kremlius netylės, kai kita valstybė su jo vyriausybe „elgsis nesąžiningai“ – kaltins kišimusi į rinkimus.
2018-ųjų ruduo – dar vienas geras pavyzdys. Tada V.Putinas pasiūlė Japonijos premjerui Shinzo Abe pasirašyti taikos sutartį ir inicijavo diskusijas dėl galimo Kurilų salų grąžinimo Tokijui.
Tokie manevrai kaip tik sutapo su V.Putino apsisprendimu tyliai ir ramiai pasirašyti nepopuliarų pensijų reformos įstatymą, supykdžiusį šimtus tūkstančių Rusijos gyventojų.
Kitaip tariant, derybos su Japonija iškart šovė į dienraščių antraštes, iš kurių išstūmė protestus dėl pensijų reformos – šios demonstracijos šalies vyriausybės populiarumą buvo nustūmusios beveik iki pat dugno.
P.Beliakova: „Kaip rodo istorija, į kampą įspraustas Kremlius vis dar spardosi, o šie spyriai iššaukia rimtas pasekmes tarptautinėje arenoje.“
Tokie drąsūs ir daug nekainuojantys ėjimai užsienio politikoje leidžia Kremliui išblaškyti visuomenę daug pigiau nei karinės jėgos panaudojimas.
„Šie pastebėjimai kažin ar įrodo, kad yra aiškus tarp rusų paramos vyriausybės ir Rusijos užsienio politikos slinkimo viena ar kita kryptimi. Bet galima padaryti dvi svarbias išvadas“, – tvirtina P.Beliakova.
Pirma, klaidinga teigti, kad dėl nukritusių reitingų V.Putinas ryšis pradėti naują karą ar karinį nuotykį užsienyje.
Antra, naivu tikėtis, kad nuslūgusi visuomenės parama suvaržys Kremlių, nes problemos Rusijos viduje netrukdo Maskvai organizuoti kibernetines ir kitokias neviešas operacijas.
„Kaip rodo istorija, į kampą įspraustas Kremlius vis dar spardosi, o šie spyriai iššaukia rimtas pasekmes tarptautinėje arenoje“, – pažymi analitikė.
-
Gyvenimas blogėja, bet V.Putinas rusams ir vėl žadėjo šviesesnę ateitį
-
Kodėl Kremlius konkurencingų savivaldos rinkimų ėmė bijoti labiau nei masinių protestų?
-
Policijos smurtas Maskvoje ir išsprendžia viską, ir neišsprendžia nieko
-
Trys masinių protestų ir areštų Maskvoje savaitės: svarbiausi akcentai
