Kol kas Vakarų politikai dar tik bando surasti būdus, kaip paneigti Kremliaus melus ir sutramdyti vis labiau įsismaginančią viešosios erdvės užkariautojų – apmokamų Rusijos trolių kariauną. Tiek NATO, tiek ES atstovai sako, kad pagrindinis vakariečių ginklas tegali būti atvirumas ir skaidrumas. Tačiau ar iš tikrųjų įmanoma atvirumu atsakyti į tiesmuką melą? Ar verta dalyvauti laidose ir duoti interviu, kai iš anksto žinoma, kad tavo žodžiai bus iškarpyti ir sudėti į neaiškų kontekstą?
Europos valstybių vadovams kalbantis su V.Putinu reikia visada turėti omenyje, kad jis meluoja ir kad jam tai normalu.
Šiuos klausimus uždavėme trims žurnalistams iš Rusijos, Ukrainos ir Vokietijos.
Šįkart pateikiame Rusijos žurnalistės nuomonę.
„Trolių fabriką“ Olgino gatvėje Sankt Peterburge prieš dvejus metus aptikusi Rusijos leidinio „Novaja Gazeta“ žurnalistė Aleksandra Garmažapova sako, kad Rusijoje kalbėti apie propagandą yra beveik beviltiška, mat tie žmonės, kurie įnikę žiūrėti valdžios kontroliuojamus televizijos kanalus, nieko nebegirdi.
Pati Aleksandra nesupranta, kaip įmanoma tapti tokiems akliems ir kada rusai prarado gebėjimą į savo valdžią žiūrėti kritiškai, nors patys, pavyzdžiui, sėdi penkias valandas be elektros.
„Net ir tuomet kažkodėl žmonės neklausia, kodėl taip yra, ir nesipiktina Rusijos valdymu. Anaiptol. Jie atrodo kur kas labiau susirūpinę dėl gyvenimo Amerikoje, homoseksualų Europoje ir Barracko Obamos veiksmų. Man toks mąstymas visiškai nesuvokiamas“, – kalbėjo A.Garmažapova.
Žurnalistė pastebi, kad paklausti apie savo pačių bėdas, rusai labai mėgsta atsakyti vadovaudamiesi „whataboutizmo“ principais.
Man norėtųsi, kad rusai irgi sau užduotų klausimus. Kartais atrodo, kad jie taip įtikėję, kad tai beviltiška.
„Kai sakai rusui, kad pas mus rinkimai falsifikuojami, jis iškart klausia: „o kur nefalsifikuojami?“. Jei sakai, kad vagia, jie klausia, kur nevagia, o dar galiausiai rasistine gaida baigia, kad Obama dar ir juodas“, – tikino ji.
Būtent gebėjimą kritiškai vertinti savo valdžią A.Garmažapova laiko pagrindiniu europiečių privalumu, nes jie esą vis dar užduoda klausimus ir ieško atsakymų, o ne aklai tiki tuo, kas sakoma.
„Man norėtųsi, kad rusai irgi sau užduotų klausimus. Kartais atrodo, kad jie taip įtikėję, kad tai beviltiška. Tačiau reikia kalbėti ir su Rusijos gyventojais. Reikia užduoti logiškus klausimus. Reikia priversti susimąstyti“, – sako ji.
A.Garmažapova sako, kad kitas kelias – tai laukimas, kol pats Vladimiras Putinas nutars, kad propaganda jam nebereikalinga. O taip vargu ar kada atsitiks. Iki tol, kaip ir dabar, daugelis rusų garbins šalies vadovą beatodairiškai ir visus, kurie drįsta įvardyti prezidento klaidas, vadins išdavikais.
„Ir tai jie darys nesusimąstydami, kodėl tokiu stipriu besidedančiam lyderiui prireikė kariaunos pirktinių komentatorių, kurie per ištisas dienas rašytų, kaip jie myli V.Putiną“, – stebėjosi A.Garmažapova.
Tuo tarpu Vakarams žurnalistė siūlo kuo garsiau ir kuo dažniau kalbėti apie tai, kad prorusiški komentarai socialiniuose tinkluose atsiranda ne tik dėl žmonių nepasitenkinimo, bet todėl, kad juos rašo papirkti troliai.
A.Garmažapova siūlo V.Putino pusėn stojančių lietuvių ar latvių tiesiai klausti, ar jie patys norėtų gyventi Rusijoje. „Greičiausiai išgirsite, kad ne, nes ten nekaip su medicina, problemos dėl korupcijos, prastos galimybės gauti išsilavinimą. Todėl reikia užduoti klausimus ir leisti jiems bent susimąstyti“, – ragino žurnalistė.
Pasak žurnalistės, Vakarų politikai jau turėjo suvokti, kad V.Putinas ne tik gali, bet drįsta meluoti į akis, nors tai, anot žurnalistės, europietiškose visuomenėse yra absoliučiai nepriimtina. Apie tai, kad Rusijos prezidentas meluoja, žurnalistė ragina visus kalbėti garsiai, nevyniojant žodžių į vatą.
„Buvo tokia istorija, kai V.Putinas kalbėdamas su Vokietijos kanclere Angela Merkel, pareiškė, kad Ukrainoje deginamos rusų cerkvės. A.Merkel susirūpino ir perdavė šią žinią savo šalies atstovams Ukrainoje. Jie pareiškė, kad to nėra ir niekada nebuvo. Tik tada A.Merkel suvokė, kad V.Putinas tiesiog meluoja. Ir tai daro tiesiai į akis. Todėl Europos valstybių vadovams kalbantis su V.Putinu reikia visada turėti omenyje, kad jis meluoja ir kad jam tai normalu. Viską, ką jis sako, reikia tikrinti kelis kartus ir nepriimti nė vieno žodžio už gryną pinigą“, – pavyzdį pateikė žurnalistė.
A.Garmažapova mano, kad panašiai reiktų elgtis ir su Rusijos valdžios kontroliuojama žiniasklaida. Tačiau tai ne visada įmanoma. A.Garmažapova pastebi, kad Rusijos žurnalistai vis dažniau slepia, kam jie dirba ir prašo vakariečių komentarų apsimesdami visai ne tuo, kuo yra.
„Žmogus duoda interviu vienam kanalui, o išvysta save kitame ir savo žodžius absoliučiai iškarpytus ir sumontuotus. Todėl nenuostabu, kad politikai ėmė vengti visų Rusijos žurnalistų, net ir tų, kurie tikrai dirba opoziciniuose leidiniuose. Kalbasi tik tada, kai realybėje pažįsta, kai žino, kad tikrai kalbasi su konkrečiu žurnalistu, kuris nieko neišdarkys“, – sakė A.Garmažapova.
Pasak jos, Rusijoje opozicijos politikai net tyčia išmoksta kalbėti taip, kad įrašų iškarpyti nebūtų įmanoma ir tie interviu niekur nebūtų publikuojami. Pavyzdžiui, kas porą žodžių kartoja, kad Rusijos kariuomenė pasiųsta kariauti Ukrainoje.
„Nežinau, kiek reikia kalbėti su valdžios kanalų žurnalistais. Viena vertus, tai žodžio laisvės principas – pamatinė Europos vertybė, kita vertus, kaip galima kalbėti su tuo, kuris nesilaiko jokių žurnalistinės etikos taisyklių? Jei jis elgiasi ne kaip žurnalistas, o kaip propagandistas? Tie, kad iškarpo įrašus, nesilaiko objektyvumo kriterijaus, juk ne žurnalistai, o propagandistais. Su jais ir kalbėtis reikia ne kaip su žiniasklaida“, – sakė A.Garmažapova.
Apie tai, kaip su Rusijos propaganda kovoti siūlo Ukrainos ir Vokietijos žurnalistai, netrukus skaitykite 15min.lt.
