Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Kaip Ukraina gali išvengti nelaimės 2019-ųjų rinkimuose?

2019 m. Ukrainos prezidento ir parlamento rinkimai bus patys reikšmingiausi nuo tada, kai beveik prieš tris dešimtmečius šalis paskelbė nepriklausomybę. Jei šie rinkimai bus panašūs į 2014 m. rinkimus, kai penkios reformas remiančios politinės jėgos laimėjo konstitucinę daugumą, iki kito rinkimų ciklo 2024 m. bus užtikrinta Ukrainos integracija į Europą ir atsitraukimas nuo Rusijos.
Viktoras Juščenka ir Julija Tymošenko
Viktoras Juščenka ir Julija Tymošenko / „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.

Kalbant apie 2019 m. prezidento rinkimus, būtina atsižvelgti į tris faktorius.

Pirma, kandidatai vykdo kampanijas, kurių metu skelbia, esą Ukrainoje veikia prezidentinė sistema. Ši mitologija palaikoma, kai buvę prezidentai baigia savo kadenciją ir skina laurus už pokyčius, kurie įgyvendinti vyriausybės ir parlamento dėka.

Ukrainoje veikia mišri prezidentinė-parlamentinė sistema, kuri valstybės valdymą daro sudėtingą. Po Oranžinės revoliucijos Ukraina išgyveno penkerius nestabilius metus ir vienerius pirmalaikius rinkimus, kurie užkirto kelią reformoms ir kovai prieš korupciją.

Nusivylimas „oranžiniais“ lyderiais 2010 m. leido Rusiją remiančioms jėgoms grįžti į valdžią. Visiškai tikėtina, kad ši tendencija pasikartos.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Protestas prieš Petro Porošenką
AFP/„Scanpix“ nuotr./Protestas prieš Petro Porošenką

Antra, rinkėjai kaltina prezidentą Petro Porošenką dėl problemų, už kurias atsakinga vyriausybė ir parlamentas.

Trečia, Ukraina neturi tikrų politinių partijų – tai problema, kuri egzistuoja buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse.

Turi būti dedama daugiau pastangų ir vaizduotės tam, kad interesais besivadovaujančios partijos būtų skatinamos pabrėžti savo politines platformas, atspindinčias realius rinkėjų lūkesčius.

Sau prieštaraujančios partijos

Ukrainos politinės partijos Briuselyje pozicionuoja save tokiu būdu, kuris neatspindi jų ideologinių nuostatų. Autoritarinė oligarchų valdoma „Regionų partija“ Europos parlamente bandė prisijungti prie Liberalų ir demokratų aljanso už Europą (ALDE).

Anatolijaus Hrycenkos „Pilietinė pozicija“ priklauso ALDE, tačiau ne paslaptis, kad šis asmuo yra aukštinęs tokius autoritarinio valdymo šalininkus kaip Čilės diktatorius Augustas Pinočetas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Anatolijaus Hrycenkos plakatas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Anatolijaus Hrycenkos plakatas

„Batkivščina“ (liet. „Tėvynė“) priklauso centro dešiniųjų Europos Liaudies Partijai (EPP), tačiau vykdo populistinę kairiųjų politiką. Pavyzdžiui, šios partijos prieš Tarptautinį valiutos fondą nukreipta retorika primena prorusišką „Opozicijos bloką“. „Vox Ukraine“ Julijos Tymošenko ekonominę programą apibūdino kaip „plagiato, pusiau plagiato, neegzistuojančių šaltinių ir klaidų kratinį“.

Kaip šie faktoriai paveiks lyderiaujančius kandidatus P.Porošenką, J.Tymošenko, Andrijų Sadovijų ir A.Hrycenką? Nekalbame apie Rusijos remiamus kandidatus Jurijų Boiko ir Vadimą Rabinovičių, kurie, praradę 16 proc. prorusiškų rinkėjų ir 27 Rusijos okupuotas vienmandates apygardas Kryme ir Donbase, beveik neturi šansų patekti į antrąjį prezidento rinkimų turą, ką jau kalbėti apie pergalę.

Stipriausia reformistine jėga parlamente, įkūnijančia Euromaidano siekius, tapo buvusio ministro pirmininko Arsenijaus Jaceniuko vadovaujamas „Populiarusis frontas“ (NF). NF neturi savo kandidato į prezidentus ir rems P.Porošenką. NF nedalyvavimas politiniame gyvenime ateinančiame rinkimų cikle apsunkins reformų įgyvendinimą.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Julija Tymošenko
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Julija Tymošenko

2014 m. vykusiuose rinkimuose „P.Porošenkos blokas“ (BPP) laimėjo daugiausia vietų parlamente. Tačiau BPP populiarumas siekia mažiau nei 10 proc., ir nors jo perrinkimo atveju partijos populiarumas dar gali išaugti, nepanašu, kad BPP surinks reikiamą skaičių vietų parlamente.

„Batkivščina“ gali surinkti daugiau vietų parlamente, bet ji negalės pretenduoti į parlamentinės daugumos formavimą. Savo populiarumo viršūnę „Batkivščina“ pasiekė prieš dešimtmetį, 2006-2007 m., kai už ją balsavo 23-30 proc. Jei kuri nors kita politinė jėga laimės daugiau balsų nei „Batkivščina“, ji bet kokioje galimoje koalicinėje vyriausybėje reikalaus ministro pirmininko pareigų.

Pasikartos situacija po Oranžinės revoliucijos?

Yra reali galimybė, kad chaotiška Ukrainos praeitis po Oranžinės revoliucijos pasikartos. J.Tymošenko negebėjimas daryti įtaką parlamentui ir kurti savo valdžią gali dar kartą sukelti chaosą ir nestabilumą, kuriuo pasižymėjo V.Juščenkos kadencija.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viktoras Juščenka
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Viktoras Juščenka

Be to, J.Tymošenko prieštaringumas, kai skelbiama parama integracijai į Europą, bet kartu neremiamos reformos, grasintų Ukrainą sugrąžinti į jau diskredituotą Leonido Kučmos daugiavektorinę užsienio politikos trajektoriją.

Andrijus Sadovijus yra vienintelis pasiskelbęs naujas kandidatas, tačiau jis susiduria su keletu sunkumų. Jį išrinkus, Sadovijui tektų formuoti parlamentinę koaliciją iš visiškai skirtingų politinių jėgų, kur jo vadovaujama „Samopomich“ partija (liet. „Savarankiškumas“) būtų mažumos partneris.

2014 m. „Samopomich“ sekėsi neįtikėtinai gerai, jie gavo 11 proc. balsų, bet dėl kilusių skandalų ir prasto vadovavimo partijos reputacija buvo sugadinta ir šiuo metu apklausos duomenimis populiarumo reitingas tesiekia maždaug 5 proc.

Jei būtų išrinktas A.Hrycenka, jam būtų sunkiausia formuoti koaliciją ir vyriausybę, nes jo partija niekada nepateko į vyriausybę. A.Hrycenka siekia Ukrainoje sugrąžinti prezidentinę sistemą, tačiau jis niekada negautų reikalingų balsų tam, kad galėtų pakeisti konstituciją. Be to, prezidentinė sistema vėl atitolintų Ukrainą nuo Europos, kur visos postkomunistinės valstybės turi parlamentines sistemas, ir sugrąžintų ją atgal į Euraziją.

Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Sviatoslavas Vakarčiukas
Luko Balandžio/Žmonės.lt nuotr./Sviatoslavas Vakarčiukas

Roko grupės „Okean Yelzy“ vokalistas Sviatoslavas Vakarčiukas dar vis nepatvirtino savo ketinimų kandidatuoti į prezidentus. Bet jei taip įvyktų ir jis būtų išrinktas, jis susidurtų su ta pačia problema kaip A.Hrycenka. Be to, S.Vakarčiuką užgultų milžiniškų lūkesčių našta, o turint omenyje jo ankstesnį atsistatydinimą iš parlamento ir išreikštą nesidomėjimą politika, vargu ar jam pavyktų šią naštą pakelti.

2019 m. vyksiančių rinkimų rezultatai nulems, ar Ukraina vėl patirs „oranžinį“ nestabilumą, ar Euromaidano stabilumą ir progresą. Jei Ukrainos rinkėjai pasirinks pastarąjį, jos integracija į Europą iki 2024 m. bus neatšaukiama. Jei bus įgyvendintas pirmasis scenarijus, galutinis rezultatas gali būti nenuspėjamas ir po pastarųjų ketverių metų netekčių ir pažangos tai būtų siaubingai apmaudu.

Tarasas Kuzio yra laikinai reziduojantis kolega Džono Hopkinso Aukštųjų tarptautinių studijų mokyklos Transatlantinių santykių centre, nacionalinio universiteto „Kijevo Mohylos akademija“ profesorius, „Putin’s War Against Ukraine“ autorius ir „The Sources of Russia's Great Power Politics: Ukraine and the Challenge to the European Order“ bendraautorius.

Iš „Atlantic Council“ rubrikos „UkraineAlert“ vertė Salomėja Milvidaitė.

--

Šis tekstas yra dalis projekto, skirto stiprinti demokratiją ir pilietinę visuomenę bei ryšius su ES Rytų partnerystės šalimis (Ukraina, Moldova, Gruzija) per nepriklausomos informacijos sklaidą pasitelkus šiuolaikinius sprendimus. Projektą įgyvendina Vilniaus politikos analizės institutas. Projektas finansuojamas iš Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programos lėšų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai