Rusija į Sirijos pilietinį karą įsitraukė 2015-ųjų rugsėjį. Iš pradžių V.Putinas tvirtino, kad jis turi ten misiją – kovoti su terorizmu prieš „Islamo valstybę“. Dabar nepanašu, kad V.Putinas būtų pozicijoje, kurioje bandytų užkirsti kelią tam, kas galėtų būti baisiausiu XXI a. Artimųjų Rytų karu – tarp Irano ir Izraelio.
Viskas buvo labai nuspėjama, kai V.Putinas pradėjo bendradarbiauti su Iranu ir jo remiama Libano šiitų sukarinta grupuote „Hezbollah“. Jie dalijosi žvalgybiniais duomenimis, kartu patruliavo ir kovojo prieš sunitus ir kitus sukilėlius, kovojančius prieš B.al Assado režimą.
Irano motyvai dėl šios sąjungos visiškai aiškūs: režimas laikė Siriją svarbia teritorija, kuria siekiama išlaikyti sausumos tiltą iki Viduržemio jūros. Iranui Sirija buvo svarbiausia dominuoti regione. Be to, buvo svarbu palaikyti ginklų tiekimo maršrutus „Hezbollah“ Libane.
Rusija, priešingai, turėjo daugiau globalių ambicijų. Viena vertus, V.Putinas pateko Į Baracko Obamos administracijos akiratį. Esmė buvo ta, kad Rusija galėtų dominuoti teritorijoje, kuri buvo laikoma Amerikos įtakos sritimi. V.Putinas taip pat siekė perteikti likusiam arabų pasauliui, kad Rusija yra stipri ir patikima sąjungininkė regionui ir kad Rusija nori tiekti pažangiosios ginkluotės už tinkamą kainą – ir be Amerikos stiliaus biurokratijos bei vadovavimo.
V.Putino galios deklaravimas buvo greitai pripažintas Izraelio, prasidėjo reguliarūs vizitai į Maskvą, per kuriuos buvo keliami nuogąstavimai apie didėjančius Irano svertus Sirijoje, taip pat karinę ginkluotę ir šiitų kovotojus, kuriuos Teheranas dislokavo ten, kad sutvirtintų išklibusį B.al Assado režimą. Jie perspėjo, kad Iranas ruošia naują karinę infrastruktūrą, nukreiptą į Izraelį.
Dėl pagrindinio priešininko Irano veiksmų Sirijoje Izraelio aviacija surengė daugiau kaip 100 antskrydžių, už kuriuos niekada neprisiėmė atsakomybės, o Rusija jų niekada nepripažino. Atrodė, Kremlius galėjo žaisti abiejose pusėse, kol Sirijoje veikia dangstydamasis kova su terorizmu.
Bet visa tai žlugo vasario 9 d., kai Izraelis paskelbė numušęs į šalies oro erdvę įskridusį „Irano droną“ ir smogė iraniečių taikiniams Sirijoje, iš kur ši bepilotė skraidyklė buvo paleista.
Iš Izraelio perspektyvos oro ataka siuntė dvi svarbias žinutes. Pirma, tai buvo staigus įspėjimas Iranui, kad jis pažeidė Izraelio oro erdvę. Ir antra, smogdamas iraniečių taikiniams Sirijoje, Izraelis taip pat parodė, kad galėtų veikti šalies viduje santykinai nepatirdamas žalos sau (jie prarado vieną naikintuvą F-16). Iranas dabar supranta, kad Rusija nebūtinai apsaugotų jų turtus šalies viduje.
Per praėjusius du mėnesius tarp Izraelio ir Irano vyravo nejauki ramybė.
Žinoma, likusioje Sirijos dalyje nebuvo ramu. Be to, B.al Assado režimo žiaurumas nesusilpnėjo, o tarptautinė bendruomenė jokio atsako nesiėmė, net kai JAV vadovaujama tarptautinė koalicija kovoja su vis didėjančiu „Islamo valstybės“ kalifatu. Į netvarką Sirijoje atkreipė dėmesį D.Trumpas, neseniai pažadėdamas, kad JAV visiškai „patrauks pajėgas iš Sirijos ir tai padarys „labai greitai“.
Izraeliui D.Trumpo pareiškimas buvo ir nerimą keliantis, ir suteikiantis aiškumo. Irano karinis projektas sukosi apie proporcingą plėtimąsi. Ir be numatytos apsaugos iš savo galingiausio sąjungininko, Izraelio karo planuotojai akivaizdžiai manė galintys reikalus perimti į savo rankas.
Būtent tai sekmadienio naktį ir pademonstravo Izraelis. Sirijos vyriausybės karinių oro pajėgų bazė buvo atakuota raketų antskrydžiu, o ataką greičiausiai įvykdė Izraelio aviacija. Rusijos gynybos ministerija teigė, kad ataką prieš Sirijos vyriausybės oro pajėgų bazę įvykdė Izraelio aviacija. Toks Rusijos pareiškimas nukreipė įtarimus dėl galimos JAV atakos.
Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavronas sukritikavo Izraelį, vadindamas oro ataką „pavojinga plėtra“. S.Lavrovas buvo teisus dėl to.
Izraelis parodė, kad jis gali veikti pakartotinai Sirijos viduje, su ar be Rusijos pagalbos viską užglaistyti. Panašu, kad D.Trumpas, sekmadienį pasmerkęs chemines atakas Damaske, nesulaikys Izraelio nuo noro apginti savo interesus.
V.Putinas dabar atsidūręs pavojingame židinyje. ISIS grėsmė gali būti apribota. Vis dėlto Izraeliui ir Iranui dėl Rusijos kontroliuojamos teritorijos teks žaisti atviromis kortomis. Iranas remia teroristines grupuotes, kurios nusitaikiusios į Izraelį, ir šis dalykas gali būti ilgai žaidžiantis. Irano, Sirijos ir Libano aljansas ruošiasi kovoti su pažangiausiais kariniais pajėgumais Artimuosiuose Rytuose. Tai žada būti blogiausiu karu, kurį regionas matė per dešimtmečius.
V.Putinas tikrai galėjo bandyti įžengti į šį konfliktą ir jam diriguoti. Bet tai nėra tai, ko jis norėjo. Rusijos vadovas gali pagaliau suvokti, kad Irano veiksmai Sirijoje nėra suderinti su Rusijos interesais.
D.Trumpui tai yra ilgalaikis svertas konflikte, kuris davė mažai. Dar svarbiau, kad tai yra galimybė pagaliau meistriškai sukurti Sirijos politiką, kuria siekiama atskirti Rusiją ir Iraną – pagrindinius masinių skerdynių, kurios tęsiasi septintus metus, dalyvius.
