Kaip Vakarai atsakytų į Rusijos branduolinę ataką: taikiniai Kaliningrade, Baltijos jūroje ir branduolinis ginklas Lenkijoje

M.Galeottis mini taikinius netoli Lietuvos

Rusija turi apie 1900 nestrateginių branduolinių ginklų – nuo artilerijos sviedinių iki raketų kovinių galvučių; jų galingumas svyruoja nuo 0,5 iki 100 kilotonų, t. y. daugiau nei du kartus viršija Nagasakį sunaikinusios bombos galingumą. Tačiau Rusija nuo 1990 metų nebandė nė vienos iš jų paleisti per pratybas, ir mes net nežinome, kiek jų dar galima naudoti, žurnale „The Spectator“ rašo M.Galeottis.

V.Putinas turi daugybę galimybių ir be tiesioginio smūgį Ukrainai: nuo atviro kovinės galvutės paruošimo naudojimui iki parodomojo „bandymo“ Rusijos teritorijoje arba Rusijos vandenyse.

Tačiau, jei branduolinis ginklas būtų panaudotas, jo tikslas būtų ne tiek dominuoti mūšio lauke – Kyjivas vargu ar sutelks savo pajėgas taip glaudžiai, kad tai būtų naudinga, – kiek sugriauti Ukrainos karinę ar civilinę infrastruktūrą ir, svarbiausia, bandyti ją įbauginti. Būtų tikimasi, kad Kyjivas atsitrauks arba pasiduos, arba kad išsigandę Vakarai privers jį sėsti prie derybų stalo.

Mažai tikėtina, kad įvyktų kuris nors iš šių scenarijų, tačiau baimė, kad Putinas gali patikėti, jog tai pavyks, neleidžia strateginiams planuotojams miegoti naktimis. Priemonės, kurios būtų naudojamos siekiant atgrasyti nuo tokio scenarijaus arba kaip atsakas, skirstomos į keturias pagrindines kategorijas.

Pirma, tai būtų karinis atsakas. Nors Ukraina nėra NATO narė ir todėl nėra formalaus įsipareigojimo ją ginti, daugelyje Vakarų sostinių vyrauja tvirtas požiūris, kad toks žingsnis negali likti nenubaustas. Rusija turėtų patirti tai, ką JAV nacionalinio saugumo patarėjas Jake'as Sullivanas neseniai pavadino „katastrofiškomis pasekmėmis“.

Nėra jokio pagrindo manyti, kad NATO norėtų ar turėtų atsakyti tuo pačiu. Vietoj to, ji pasinaudotų savo akivaizdžia persvara oro pajėgumų ir tolimojo nuotolio tiksliai valdomų raketų srityje, kad suduotų didžiulį smūgį Rusijos kariniams pajėgumams ir, galbūt, simboliniams politiniams tikslams.

Pavyzdžiui, buvęs CŽA direktorius generolas Davidas Petraeusas yra kalbėjęs apie bendras „pastangas, kurios sunaikintų visas Rusijos konvencines pajėgas, kurias galime matyti ir identifikuoti mūšio lauke Ukrainoje, taip pat Kryme ir visus laivus Juodojoje jūroje“.

Kiti galimi taikiniai galėtų būti Rusijos laivai Baltijos jūroje, taip pat įrenginiai smarkiai militarizuotame Kaliningrado eksklave, esančiame tarp Lietuvos ir Lenkijos. Tikėtina, kad būtų siekiama sumažinti kuo didesnį karinį pajėgumą, kuo mažiau praliejant kraujo, kartu vengiant sudaryti įspūdį, kad Vakarai planuoja žengti toliau ir kelti Rusijai egzistencinę grėsmę. Juk tai gali įstumti Maskvą ir NATO į užburtą eskalacijos ratą. Pasak Vokietijos gynybos šaltinio, ankstyvojo perspėjimo radarams, tokiems kaip Lekstuose prie Sankt Peterburgo ir Dunajevkoje Kaliningrade, nebūtų smogta, kad Kremlius nemanytų, jog tai yra branduolinių raketų atakos preliudija.

Vakarai taip pat turi įvairių „nekinetinių“ priemonių, kaip nubausti Rusiją už tokį eskalavimą. Ekonominės sankcijos, be abejo, būtų toliau griežtinamos, tačiau tai ilgalaikės priemonės.

Kur kas skubiau būtų galima imtis kibernetinių atakų prieš ypatingos svarbos nacionalinę infrastruktūrą, pavyzdžiui, Rusijos vidaus skrydžius ir visų pirma geležinkelius kontroliuojančias sistemas. Daugiau kaip 90 proc. visų šalies viduje gabenamų krovinių, įskaitant didžiąją dalį maisto produktų, gabenama geležinkeliais. Bet koks šių sistemų sutrikimas, kad ir laikinas, parodytų šį pažeidžiamumą ne tik V.Putinui, bet ir visai šaliai.

Be to, nors ir lengva sumenkinti politinius atsakus, kai turime reikalų su tokiu autokratu kaip Putinas, jie taip pat turi savo vaidmenį mūsų arsenale. Iš dalies mūsų problema buvo ta, kad, kad ir kaip dažnai Vakarų politikai kalbėtų, jog visas pasaulis yra nusiteikęs prieš Putiną, praktiškai jam netrūko sąjungininkų ar bent jau neutralių stebėtojų. Tai ypač pasakytina apie pasaulio Pietus, kur Vakarams nepavyko pasiekti didelės pažangos įtikinant daugelį šalių, kad tai yra kažkas daugiau nei Europos problema.

Jei V.Putinas panaudotų branduolinį ginklą, padėtis pasikeistų. Rugsėjį Samarkande vykusiame Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos aukščiausiojo lygio susitikime tiek Indijos Narendra Modi, tiek Kinijos Xi Jinpingas nepaliko abejonių dėl savo susirūpinimo dėl karo ir platesnio jo poveikio. Pasak britų diplomatinių šaltinių, Pekinas perspėjo Maskvą nepažeisti branduolinio tabu. Juk ant kortos pastatyti jos pačios interesai: jei vieną dieną ji nuspręstų bandyti jėga užimti Taivaną, jos sutelkti invaziniai laivynai patys taptų viliojančiais taikiniais, jei žaidime dalyvautų Amerikos nestrateginiai branduoliniai ginklai. Tiesiogiai kalbant, Indijos užsienio reikalų ministras Subrahmanyam Jaishankar aiškiai pasakė, kad „branduolinis klausimas“ kelia „ypatingą nerimą“.

Galimybė visapusiškai diplomatiškai izoliuoti Rusiją būtų didesnė nei bet kada anksčiau, ypač atsižvelgiant į tai, kad tokios šalys kaip Turkija, kurios iki šiol bandė žaisti abiejose pusėse, būtų priverstos atsitraukti. Nors tai gali skambėti tik simboliškai, jei Rusija netektų galimybės prekiauti kaip anksčiau su Kinija ir Indija, plauti pinigus per JAE bankus ar siųsti sankcijas pažeidžiančius krovininius laivus per Bosforo sąsiaurį, tai turėtų labai praktinį poveikį šaliai.

Galiausiai, nestrateginių branduolinių ginklų naudojimas iš esmės pakeistų Vakarų politikos toną ir kryptį. Sprendžiant iš pokalbių su Londono ir Vašingtono pareigūnais, dabartinę mantrą „Putinas turi žlugti“ pakeistų mantra „Putinas turi pasitraukti“.

Suprantama, kad kai kurie aršiau nusiteikę Europos politikai nenori kelti režimo pakeitimo klausimo, visų pirma todėl, kad Vakarų patirtis yra tokia, kad jie greičiau nuverčia diktatorius, o ne kontroliuoja, kas vyksta po to. Branduolinė Rusija, atsidūrusi pikto karo vado rankose arba išardyta pilietinio karo, gali būti dar baisesnė perspektyva nei dabartinė priešprieša.

Vis dėlto neišvengiamai kiltų pagrįsta baimė, kad, sulaužęs vieną tabu, Putinas galėtų sulaužyti ir kitus. Mėginimas nužudyti gali būti atmestas – Putino asmeninė apsauga yra didžiulė, ir jis gali būti linkęs atsilyginti, – tačiau vis tiek lieka ilgas galimybių meniu, pradedant rūmų perversmų skatinimu ir baigiant pastangomis kurstyti nesantaiką ne Rusijos regionuose.

Žinoma, kur kas geriau iš anksto atgrasyti, nei vėliau bausti. Kyla pagrįstas klausimas, kiek visos šios galimybės yra išaiškintos Putinui ir jo žmonėms ir, svarbiausia, kaip demonstruojama valia jomis pasinaudoti. Joe Bidenas gali plūstis Jungtinėse Tautose, o Vakarų pareigūnai per televiziją skelbti griežtus perspėjimus, tačiau Putinas vis dar gali tikėti, kad, nepaisant netikėtos Vakarų atsako į invaziją vienybės ir masto, mes to nesilaikysime.

Taigi gali būti, kad Vakarams atėjo laikas atsisakyti tradicinės „strateginio dviprasmiškumo“ politikos, kai aiškiai nenurodoma, kaip būtų reaguojama į branduolinį smūgį. Pavyzdžiui, J.Bidenas, paklaustas, kokios būtų pasekmės, atsakė: „Manote, kad pasakyčiau, jei tiksliai žinočiau, kokios jos būtų? Žinoma, aš jums nesakysiu. Tai bus pasekmės... ir priklausomai nuo to, kokio masto bus jų veiksmai, priklausys, koks bus atsakas“.

Nors nesiekiama apriboti Vakarų galimybių ar suteikti Rusijai galimybę tiksliai įsivertinti tikslius kaštus, vasario mėnesį šis metodas nepavyko. Visų pirma Jungtinės Valstijos ir Jungtinė Karalystė labai aiškiai tikėjo, kad Rusija planuoja įsiveržti į Ukrainą ir kad jos atsakys precedento neturinčiais būdais. Tačiau V.Putinui tai buvo tušti žodžiai; karalius Lyras bejėgiškai riktelėjo: „Aš jums abiem surengsiu tokį kerštą... Koks jie bus, dar nežinau, bet jie bus žemės siaubas!“

Atsižvelgiant į Vakarų galimų pasirinkimų spektrą ir gylį, atėjo laikas V.Putinui – ir visam Rusijos elitui – aiškiai ir skaudžiai paaiškinti, su kuo jie susidurs, jei Maskva pasirinks branduolinį variantą. Net jei, kaip tikėtina, NATO konsensuso šiuo klausimu pasiekti nepavyks, niekas netrukdo Vašingtonui ir „nerimaujančiųjų koalicijai“ tai padaryti savo nuožiūra.

Putinas tikriausiai blefuoja, tikėdamasis, kad vien minties apie grybo formos debesį pakaks, kad mes susvyruotume ir imtume remti Ukrainą. Tačiau tam atvejui, jei tai yra kažkas daugiau, laikas išdėstyti, kokia katastrofa jam gresia, jei jis neapsiribos sprogstamąja retorika, rašo M.Galeottis.

M.Kroenigas: atakos prieš karinius objektus Rusijoje

Amerikiečių tyrimų centras „Atlantic Council“ paskelbė politikos eksperto, buvusio Centrinės žvalgybos agentūros pareigūno Matthew Kroenigo pasiūlymus.

Branduolinės grėsmės yra Rusijos karinės strategijos pagrindas, ir yra nenulinė tikimybė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas įsakys suduoti branduolinį smūgį Ukrainai.

Pagal Rusijos strategiją „eskaluoti siekiant deeskaluoti“ raginama grasinti branduoliniais ginklais ir, jei reikia, ribotai naudoti branduolinius ginklus, siekiant nutraukti konfliktą Maskvai palankiomis sąlygomis.

V.Putinas išsakė daug branduolinių grasinimų Jungtinėms Valstijoms ir NATO, siekdamas neleisti joms ginti Ukrainos.

Be to, Rusija panaudojo ginklus, kurie gali nešti ir branduolinių, ir įprastinių kovinių galvučių prieš Ukrainą ir surengė pratybas su savo branduolinėmis pajėgomis.

V.Putinas gali manyti, kad jis gali panaudoti branduolinius ginklus, kad priverstų Jungtines Valstijas ir NATO nutraukti paramą Ukrainai.

Rusija galėtų ribotai panaudoti tokius branduolinius ginklus prieš Ukrainos pajėgas, bazes, logistikos centrus ir net miestus.

Kad neleistų Rusijai panaudoti branduolinių ginklų Ukrainoje, Jungtinės Valstijos turėtų paskelbti aiškesnę atgrasomąją grėsmę.

Jungtinės Valstijos galėtų griežtinti sankcijas Rusijai, toliau izoliuoti Maskvą tarptautiniu mastu, apginkluoti Ukrainą pažangesniais ginklais ir dar labiau karine prasme sustiprinti Rytų Europą.

Rusijos branduolinių ginklų panaudojimas gali tapti galimybe įtikinti šalis, kurios iki šiol nenorėjo, pavyzdžiui, Indiją ir galbūt net Kiniją, prisidėti prie sankcijų griežtinimo.

Jungtinės Valstijos galėtų aprūpinti Ukrainą pažangesniais ginklais, kad ji galėtų smogti giliau į Rusijos teritoriją, ir padėti Ukrainos daliniams veikti branduolinėje aplinkoje, pradedant jodo tabletėmis ir baigiant nuo radiacijos apsaugančiais kostiumais.

Jungtinės Valstijos ir NATO galėtų sustiprinti savo karines pozicijas Rytų Europoje, įskaitant didesnes ir nuolatines įprastines pajėgas, kartu perkelti JAV branduolinius ginklus į Lenkiją.

JAV taip pat galėtų paskelbti apie papildomų mažo galingumo branduolinių ginklų dislokavimą Europoje ir įvesti branduolinę parengtį, kad atgrasytų nuo išpuolių prieš NATO sąjungininkus. Galėtų būti imtasi matomų veiksmų bombonešiuose ir povandeniniuose laivuose.

Jungtinės Valstijos taip pat galėtų surengti ribotą smūgį įprastine ginkluote prieš Rusijos pajėgas ar bazes, tiesiogiai susijusias su ataka. Griežtesnė šio veiksmo versija būtų prisijungti prie karo Ukrainos pusėje.

Tiesioginė JAV karinė intervencija būtų plačiai suvokiama kaip
reikšmingas atsakas, galintis atkurti branduolinį atgrasymą Ukrainoje ir sustiprintų pasaulinį branduolinių ginklų tabu.

Kartu autorius pasisako prieš JAV branduolinio ginklo panaudojimą. Nors jis gali atkurti atgrasymą, tačiau jis taip pat gali išprovokuoti Rusijos branduolinį atsakomąjį smūgį, o tai padidintų riziką apsikeisti dar didesniais branduoliniais smūgiais ir sukelti humanitarinę katastrofą.