Socialinių tinklų ir akimirksniu pasklindančios informacijos eroje sunku įsivaizduoti, kad žinios apie Sausio 13-osios įvykius kai kurias Vakarų valstybes pasiekė tik po kelių ar net keliolikos valandų. Dar ilgiau reikėjo laukti politinės reakcijos bei pasmerkimo.
Nenuostabu, kad Vakarų žiniasklaida į įvykius Lietuvoje reagavo atsargiai. Reakcija ir įvykių interpretacijos priklausė nuo žurnalistų asmenybių ir jų profesionalumo. Tiesa, beveik visi Sausio 13-osios įvykius aprašę leidiniai sutartinai smerkė sovietų agresiją ir pagarbiai atsiliepė apie Lietuvos laisvės gynėjus.
„The New York Times“: „Sovietų tankai rieda Lietuvoje; 11 žuvusiųjų“
Vienam iš įtakingiausių JAV dienraščių „The New York Times“ iš Vilniaus reportažus rašė Billas Kelleris. Jo straipsniuose atsispindėjo šalyje tvyrojęs nerimas. „Sovietų tankų eilė prasiskynė kelią per civilių gretas ir įvažiavo į automobilių stovėjimo aikštelę prie nacionalinio transliuotojo pastato“, – įvykius aprašė B.Kelleris.
B.Kelleris aprašė ir vadinamojo Lietuvos komunistų partijos veikėjų suburto tariamo gelbėjimo komiteto veiklą. „Šitai nesitęs ilgai. Komitetas gali tikėtis pergalės“, – tuomet aiškino komunistų partijos ideologijos vadovas Juozas Jermalavičius.
Amerikiečių žurnalistas aprašė ir kraupius vaizdus Vilniaus gatvėse. „Grupė jaunų lietuvių vyrų stovėjo prieš tanką ir bandė jį stabdyti, tačiau šis nenustojo judėti. Ant žemės liko gulėti trys ar keturi kruvini žmonės“, – kraupius vaizdus aprašė B.Kelleris.
„Iki paskutinės minutės niekas negalėjo patikėti, kad jie važiuos per žmones“, – įvykių sūkuryje atsidūrusį lietuvį citavo žurnalistas.
B.Kelleris aprašė ir trumpą pasikalbėjimą su tuometiniu Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, faktiniu Lietuvos prezidentu Vytautu Landsbergiu (prezidentu jį vadino beveik visos Vakarų žiniasklaidos priemonės).
Amerikiečių žurnalisto teigimu, V.Landsbergis nervingai vaikščiojo po parlamento rūmus ir svarstė įvairius galimus tolesnio darbo Lietuvai variantus – netgi valdžios organų veikimą tremtyje. „Ką aš dar galiu jums pasakyti?“ – suirzęs lietuviškai paklausė V.Landsbergis. Tiesa, tuojau pat angliškai pridūrė: „Ar tiesa, kad Bushas mus pardavė? Mes girdėjome per radiją, kad jis ignoruoja įvykius Lietuvoje, nes labiau susirūpinęs Persijos įlanka.“
Pasak B.Kellerio, vėliau V.Landsbergis pasidalino nerimu, kad Kremlius tyčia pasirinko tokį laiką perversmui, kad karu Irake, Persijos įlankoje, užimti Baltieji rūmai būtų mažiau kritiški Michailo Gorbačiovo atžvilgiu.
„The Washington Post“: „Maskva panaudojo karius ir tankus, kad numalšintų neramumus Lietuvoje“
„The Washington Post“ išlaikė nuosaikesnį toną ir skelbė apie tai, kad Kremlius nusprendė karine galia numalšinti simbolinį pasipriešinimą nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje.
„Maža promaskvietiškai nusiteikusi Lietuvos komunistų partijos dalis penktadienį paskelbė, kad suformuoja Nacionalinį gelbėjimo komitetą, kuris pakeistų demokratiškai išrinktą valdžią“, – įvykius amerikiečiams aprašė „The Washington Post“.
„Daugelis Lietuvos politikų išreiškė nerimą, kad Gorbačiovas gali pasinaudoti neramumais tam, kad įvestų šalyje prezidentinį valdymą, suspenduotų demokratinių institucijų veiklą“, – rašoma straipsnyje.
Straipsnyje taip pat aprašomi V.Landsbergio bandymai prisiskambinti į Maskvą, kad būtų nutrauktas civilių gyventojų kraujo praliejimas, tačiau M.Gorbačiovas taip ir neatsiliepė.
Pasak „The Washington Post“, „Lietuvos prezidentas V.Landsbergis palygino šiuos įvykius su 1940-ųjų birželio mėnesio prievarta, kai Lietuva buvo grasinimais prijungta prie Sovietų Sąjungos“.
BBC: „Kraujo praliejimas prie Lietuvos televizijos pastato“
„Mažiausiai 13 žmonių žuvo ir 140 sužeisti nuo sovietų karių agresijos Lietuvos sostinėje, Maskvai toliau bandant stabdyti Baltijos šalių veržimąsi į laisvę“, – tokiais žodžiais savo reportažą apie tragiškos Sausio 13-osios nakties įvykius pradėjo britų nacionalinis transliuotojas.
„Karinės pajėgos pralaužė beveik tūkstančio beginklių žmonių barikadas prie Lietuvos radijo ir televizijos centro apie 2 valandą vietos laiku“, – sakoma pranešime.
„Kariai išdaužė langus ir apstumdė pagaliais ginkluotus gynėjus“, – skelbė BBC. „Lietuviai, nesipriešinkite. Jūsų valdžia jus išdavė. Eikite į namus pas savo žmonas ir vaikus“, – skambėjo vadinamojo Nacionalinio gelbėjimo komiteto raginimai iš megafonų.
BBC žurnalistai pabrėžė, kad nei vienas lietuvis nepasitraukė, o grumtynės tęsėsi beveik pusantros valandos. Kalbėdamas apie aukas prie televizijos bokšto, BBC pridūrė, kad tai kruviniausias išpuolis nuo 1989 metų, kai Gruzijoje sovietų armija nušovė devynis protestuotojus.
BBC pabrėžė, kad M.Gorbačiovo vaidmuo šiose atakose nėra aiškus, o Rusijos federacijos atstovas Borisas Jelcinas pasmerkė šias atakas ir pareikalavo, kad sovietinės pajėgos būtų atitrauktos iš Baltijos valstybių.
„Philadelphia Inquirer“: „Amerikietis pagelbėja lietuviams: buvusi žalioji beretė padeda stiprinti parlamentą“
Žinia apie Sausio 13-osios įvykius Vakarus pasiekdavo ne tik iš reporterių ir naujienų agentūrų lūpų. Pakankamai greitai pradėjo sklisti ir pačių įvykių dalyvių liudijimai. Štai „Philadelphia Inquirer“ 1991-ųjų metų sausio 18-ąją publikuotame straipsnyje aprašo Lietuvos parlamento gynyboje dalyvavusio Amerikos lietuvio Andrew Eiva pasakojimą.
Vokietijos karo pabėgėlių stovykloje 1948 metais gimęs A.Eiva, kurio senelis buvo tarpukario Lietuvos generolas, karinių pajėgų vadas Kazimieras Ladyga, savo gyvenimo tikslu laikė sovietinės imperijos sugriovimą.
2012-ųjų vasario 16-ąją Vyčio Kryžiaus ordinu apdovanotas gynybos politikos ekspertas papasakojo ne tik apie lemtingos nakties įvykius, bet ir kitus planuotus scenarijus. Vienas tokių – valdžios veikimas tremtyje ir partizaninis karas miestų gatvėse.
Liudininkų teigimu, A.Eiva išsiskyrė kitų parlamento gynėjų gretose. Barzdotas vyras vaikščiojo apsirengęs raudonais marškinėliais, ant kurių buvo užrašyta „Oregon-Afghan Aid Society“. West Point karo akademiją baigęs ir elitiniuose „žaliųjų berečių“ daliniuose tarnavęs A.Eiva skubėjo savo patirtį perteikti lietuviams, kaip jis pats sakė: „potencialiai savižudiškoje misijoje“.
„Tikėjausi pradėti savo ramų gyvenimą naujai atsikūrusioje, demokratiškoje Lietuvoje“, – teigė tuomet 42 metų Amerikos lietuvis, vedęs Lietuvos pilietę.
Tikėjausi pradėti savo ramų gyvenimą naujai atsikūrusioje, demokratiškoje Lietuvoje, – teigė tuomet 42 metų Amerikos lietuvis, vedęs Lietuvos pilietę.
„Mažiausiai ko man reikėjo, buvo šitai“, – pridūrė jis, turėdamas omenyje komunistų kuopelės siautėjimą.
A.Eiva „Philadelphia Inquirer“ pasakojo, kad sovietų puolimo atveju, jis ir kiti vyrai būtų nepasidavę be kovos. Visiems aplinkui esantiems buvo liepta ruošti Molotovo kokteilius ir ruoštis šturmui.
„Tai, ką mes čia darome, nėra karine prasme protingas veiksmas“, – sakė gynybos ekspertas, pridurdamas, kad vieno tanko užtektų, kad parlamento pastatas būtų rimtai apšaudytas ir apgriautas. „Bet moraline ir politine prasme tai protinga. Mes čia statome savo gyvybes į pavojų ir tuo būdu suteikiame galimybę taikiam sprendimui“, – konstatavo A.Eiva.
„Kai esu šioje dėžėje, jaučiuosi kaip kalinys. Kai išeinu, jaučiuosi kaip laisvas žmogus. Bet jei mes pasitrauksime, tai Lietuvai galas“, – aiškino tuometinis parlamento narys Arūnas Degutis.
A.Eiva amerikiečių žurnalistams atskleidė, kad jei parlamente įvyktų žudynės, tai planuojama imtis 1944-1954 metų partizaninio karo metodų. „Su kiekviena diena didėja partizaninio karo galimybė“, – ramiu balsu kalbėjo Amerikos lietuvis. Jis teigė, kad šį kartą karas vyktų ne miškuose, o miestuose ir jis esąs pasirengę pagelbėti lietuviams.
„Manau, kad tai, ką mes darome, yra teisinga. Tai sulėtina jų veiksmus ir parodo mūsų valią“, – apie pasipriešinimą sovietų armijai kalbėjo A.Eiva, kurio pasakojimą spausdino Filadelfijos dienraštis.
Švedija siūlė priimti galimo karo pabėgėlius
Apie galimą karinį konfliktą ir partizaninį karą mąstė ne tik tuometinio Lietuvos parlamento gynėjai. Ši galimybė buvo svarstoma ir Vakaruose. Prasidėjus nepriklausomybės judėjimams Baltijos šalyse savo paramą išreiškė ir Švedija.
Švedijos žiniasklaidoje netgi buvo kalbama apie galimybę priimti tūkstančius pabėgėlių iš Baltijos valstybių, kurie galimai atplūstų į šalį sovietų armijai sulaukus karinio pasipriešinimo ir ėmus naudoti jėgą visose Baltijos valstybėse.
Tuometė Švedijos imigracijos departamento atstovė Marie Andersson sakė: „Švedija pasiruošusi priimti iki dešimties tūkstančių pabėgėlių iš Baltijos šalių“. Pasak jos, imigracijos departamentas būtų pasiruošęs juos apgyvendinti.
„Kol kas per anksti teigti, kad įvykiai pasisuks tokia linkme, jog tai bus būtina“, – po Sausio 13-osios sakė M.Andersson. „Gali būti, kad pasipils didelė banga pabėgėlių, bet sovietų sienos bus taip aklinai uždarytos, kad niekas neprasiverš“, – teorinį scenarijų aptarė ji.