Buvo girdėti ir neįprasti pagalbos šauksmai: „Svogūnų! Svogūnų! Mums reikia svogūnų!“ Taip demonstrantai šaukė iš balkonų protestus stebėjusiems žmonėms, kurie žemyn mėtė ne tik prašomas daržoves, bet ir „Pepsi“ skardines.
Žmonės, regis, vadovavosi „Demonstracijos sąrašu“, kurį šią savaitę paskelbė vienas nepriklausomas laikraštis ir į kurį buvo įtraukta instrukcija susidūrus su ašarinėmis dujomis plauti veidą gazuotu vandeniu ir uostyti svogūnus.
Po kelių minučių atgavę jėgas jaunuoliai brovėsi pro minią, mojavo virš galvos rankomis ir garsiai ragino žmones grįžti į demonstraciją.
„Mes prie to jau pripratę, – šluostydamasis akis juokėsi vienas vyras, kuris traukė savo žmoną toliau į demonstracijos priekį. – Smokite mums kelis kartus ir mes tiesiog pasidarysime atsparūs“.
Tačiau saugumo pajėgos pasinaudojo tuo, kad miesto centras primena labirintą, ir užblokavo gatves bei aikštes. Palaukusios, kol protestuotojai prieis arčiau, pajėgos žmonių grupes apšaudė guminėmis kulkomis ir vėl tramdė ašarinėmis dujomis.
Pagrindinis egiptiečių skundas dėl jų pačių buvo tas, kad žmonės nesugeba susivienyti ir veikti organizuotai.
Minias į miesto centrą vedė jaunuoliai. Vyresnės moterys ėjo su dukterimis ir vaikaitėmis, skanduodamos „Šalin (prezidentą Hosni) Mubaraką!“ ir „Šalin režimą!“
Žmonės atėjo iš visų miesto rajonų ir visų socialinių grupių, musulmonai ir krikščionys. Kai kurie buvo apsisiautę Egipto vėliavomis. 20–mečiai vaikinai su naujausios mados akiniais ir amerikietiškais sportbačiais skandavo iš paskos moterims, vilkinčioms juodus laisvo kirpimo drabužius ir prisidengusioms veidą šydais.
Kai kurie vyrai gatvių viduryje padegė sukrautas šiukšlių ir kelio ženklų krūvas. Degančių šiukšlių kvapas maišėsi su ašarinėmis dujomis, svogūnų ir acto kvapais.
Gatvėse be akmenų, plytų ir tuščių ašarinių dujų balionų mėtėsi raudonųjų svogūnų lukštai ir tušti gazuoto vandens buteliai. Dviejose aikštėse buvo palikta pustuzinis apdegusių policijos sunkvežimių.
Šimtams protestuotojų pėsčiomis traukiant namo, kai kurie jų nešėsi policininkų skydus ir juodus šalmus.
Keli plėšikautojai tempėsi daiktus, pagrobtus iš valdančiosios partijos biurų, – kompiuterius, kėdes, elektros prietaisus ir net unitazus. Kai kurie jų apiplėšė parduotuves ir sulaukė kitų protestuotojų priekaištų.
„Dabar pasidarei vagis“, – šaukė vienas vyras plėšikautojui, besinešančiam spausdintuvą. „Koks skirtumas, pavogiau jį iš vagių“, – atsakė tas.
Prie netoliese esančių Užsienio reikalų ministerijos ir valstybinės televizijos pastatų stovėjo koks tuzinas armijos šarvuočių. Protestuotojai ant kai kurių lipo ir drauge su kariais pozavo nuotraukoms.
Ant vienos armijos transporto priemonės šono kažkas dažais išpurškė užrašą „Šuniui Mubarakui ne“ ir pozavo šalia jo nuotraukai.
