Kasmetinis Strasbūro kalėdinis turgelis šiemet atsidarė ne su fanfaromis, o apsuptas policijos. Centrinėje miesto aikštėje nemirga dekoracijos – valdžia nusprendė čia palikti erdvės, jei nelaimės atveju reikėtų skubiai įrengti lauko ligoninę.
O ir patekti į turgelį nelengva – būtina pereiti vieną iš 15 patikros punktų, supančių Strasbūro centrą. Į aplinkines gatves neįleidžiami automobiliai, artimiausioje stotelėje nestoja tramvajus.
Vakarų Europos šalių saugumo tarnybos puikiai supranta, kad po serijos teroristinių išpuolių – Briuselyje, Nicoje, Miunchene – viešosios erdvės nebėra saugios.
Tad, kai sunkvežimis pirmadienio vakarą įsirėžė į žmones, susirinkusius vienoje tokių erdvių – turgelyje Berlyne, daugelio pirmoji mintis buvo būtent tokia: kad įvykdytas teroro aktas. Vokietijos policija jau paskelbė, kad mašina į minią buvo nukreipta tyčia.
Atakos – gyvenimo dalis
Kad ir koks buvo baisus išpuolis Berlyne, nusinešęs 12 žmonių gyvybę, stebėtis jo pobūdžiu kažin ar galima. Jau du kartus šiemet islamo ekstremistai Europoje pasinaudojo mašinomis, kad žudytų.
Teroristai Senajame žemyne neturi vieno veido, vieno taikinio, nesinaudoja vienu metodu.
O iš viso vien Vokietijoje 2016-aisiais surengta ar bandyta surengti mažiausiai devynis išpuolius. Teroristai pėdsakų paliko ir Prancūzijoje, Italijoje, Belgijoje, Rusijoje bei Serbijoje.
Tokios atakos įvairios – nuo sprogdinimų iki nukirsdinimų. Jų vykdytojai – ir seni, ir jauni. Baimės jausmą Europoje sėja tai, kad teroristai Senajame žemyne neturi vieno veido, vieno taikinio, nesinaudoja vienu metodu, jie ignoruoja valstybių sienas.
Prancūzijoje, kur tokių atakų daugiausia Europoje, išpuoliai jau tapo gyvenimo dalimi. Nicoje liepos 14-ąją užpuolikas sunkvežimiu sutraiškė 90 žmonių, o apie atakas ir bandymus jas surengti šalyje pranešta dar devynis kartus.
„Laikai pasikeitė, ir turėtume išmokti gyventi su terorizmu. Turime rodyti solidarumą ir kolektyvinę ramybę“, – po žudynių Nicoje pareiškė tuometis Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas, dėl tokio komentaro sulaukęs daugybės kritikos.
Priekaištų buvo daug, bet ar tikrai M.Vallsas buvo neteisus? Juk Prancūzijoje dar nuo 2015 metų lapkričio, kai per koordinuotas atakas Paryžiuje žuvo 130 žmonių, galioja nepaprastoji padėtis.
Muges itin sunku apsaugoti
Jau kuris laikas Prancūzijoje atidžiai apieškomi visi, keliaujantys į prekybos centrus, į spektaklius ir koncertus, į sporto varžybas stadionuose.
O kalėdinių švenčių laikotarpis šalies pareigūnams jau seniai tapęs itin rimtu iššūkiu. Visoje Europoje Kalėdos švenčiamos tiesiog masiškai – juk dauguma gyventojų yra arba katalikai, arba protestantai.
Kalėdiniai turgeliai yra tapę bene mėgstamiausia pramoga daugelyje Europos miestų, miestelių ir kaimų – jų centruose prieš kiekvienas Kalėdas sužiba daugybė dekoracijų, puošiami medžiai, spindi šventinė eglė.
Tokios tradicijos ypač gerbiamos vokiškai kalbančiame pasaulyje, kur jos pradėjo vystytis dar viduramžiais. Įkvėpti būtent tokios istorinės dvasios į Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos miestus plūsta šimtai tūkstančių turistų.
Turgelius ypač sunku apsaugoti – ryžtingai nusiteikęs piktadarys beveik visada suras būdą įsiveržti į šventę ir ją tragiškai sugadinti.
Turgeliai po atviru dangumi dažniausiai atsidaro prasidedant adventui – maždaug mėnuo iki Kalėdų. Šeimos plūsta į neformalius koncertus, apsipirkinėja, gurkšnoja karštą vyną, punšą.
Ten lankosi ne tik šeimos ir turistai. Miestų centruose dirbantys žmonės paprastai visai neturi laiko, tad per pietų pertrauką atskuba į turgelį, kad pagriebtų dovanėlę artimiesiems ar greitai užkąstų.
Smagu, jauku. Tačiau tokius turgelius ypač sunku apsaugoti – ryžtingai nusiteikęs piktadarys beveik visada suras būdą įsiveržti į šventę ir ją tragiškai sugadinti. Taip ir nutiko Berlyne.
Tiesa, kol kas tradicijos aukoti saugumo vardan nežadama. Vokietijos vidaus reikalų ministerija antradienį jau paskelbė, kad priežasčių atšaukti populiariąsias muges nėra.
O Prancūzijoje tik stiprinamas saugumas – tiek Strasbūre, kuris praeityje priklausė Vokietijai, tiek Lotaringijos sostinėje Mece.
