„Marija pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė jį ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje“, – kalbėjo popiežius. Anot jo, šiame sakinyje glūdi šventosios nakties esmė.
„Marija pagimdė, ji dovanojo mums šviesą. Paprastas pasakojimas, leidžiantis įsigilinti mums į įvykį, visam laikui pakeitusį mūsų istoriją“, – sakė popiežius Pranciškus. Tą naktį esą viskas tapo vilties šaltinis.
Marija ir Juozapas suprato, kad išleidus įsaką, jiems reikės leistis į kelionę, kad būtų užregistruoti gyventojų sąraše. „Jaunai porai, besilaukiančiai vaikelio tai nebuvo patogi kelionė. Jie buvo priversti apleisti savo kraštą. Dėl besilaukiamo vaikelio jų širdys buvo pilnos vilties, pasitikėjimo ateitimi, bet jų žingsniuose galėjai pajusti netikrumą ir pavojus, gresiančius tiems, kas turi palikti savo namus. Jie turėjo susidurti ir su pačiu didžiausiu sunkumu – atvykę į Betliejų, suprasti, kad tai – Žemė, kurioje jie nelaukiami, Žemė, kurioje jiems nėra vietos“, – tęsė pontifikas.
Anot jo, būtent ten, tame iššūkyje, Marija mums padovanojo Emanuelį. Dievo sūnus turėjo gimti tvartelyje, nes savyje ji nesurado jam vietos. „Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Ir ten, miesto, kuriame nėra vietos iš toli atvykstančiam svetimšaliui, nenuilstančiai skubančio miesto, kuris, rodos, nori kurti save nusigręždamas nuo kitų, tamsybės viduryje, būtent ten, sužimba revoliucionė Dievo švelnumo kibirkštėlė. Betliejuje atsivėrė mažytė erdvė tiems, kurie prarado savo žemę, tėvynę, svajones. Ji atsivėrė net tiems, kurie pasidavė dėl uždaro gyvenimo atsiradusiam sąstingiui“, – tęsė popiežius.
Anot jo, Juozapo ir Marijos žingsniuose aidi ir daugybė kitų žingsnių. „Matome ištisų šeimų, kurios šiandien suvokia turinčios išvykti, pėdsakus. Matome milijonus žmonių, kurie nesirenka išvykimo, bet yra priversti atsiskirti nuo savo mylimųjų, kurie yra išvaryti iš savo Žemės, pėdsakų. Dažnai šis išvykimas lydimas vilties, kad ateitis bus geresnė, tačiau daugeliu kitų atvejų šį išvykimą galima apibūdinti vieninteliu žodžiu – išgyventi. Išgyventi vis naujus erodus, kurie kad dar primestų kitiems savo valdžią ir dar labiau praturtėtų, nesidrovi pralieti nekaltą kraują“, – kalbėjo popiežius.
Anot jo, Marija ir Juozapas, kuriems nebuvo vietos, „pirmieji apkabina tą, kad visiems mums įteiktų pilietybės dokumentus, tą, kuris savo neturtu ir mažumu kaltina bei įrodo, kad tikrąją valdžią turi ir tikrai laisvi yra tie, kurie gerbia ir padeda patiems silpniausiems“. Tą naktį neturėjęs vietos savo gimimui, yra skelbiamas tiems, kuriems neatsirado vietos prie miesto stalų nei jo gatvėse. Piemenys šios gerosios naujienos pirmieji adresatai. „Dėl savo profesijos šie vyrai ir moterys buvo priversti gyventi visuomenės paribiuose. Jų gyvenimo sąlygos, buveinės, kuriose jie gyveno, trukdė jiems įvykdyti visus religinio apsivalymo ritualus, todėl jie buvo laikomi netyrais. Jų oda, drabužiai, nuo sklidęs kvapas, jų kalbėjimas, kilmė juos išduoda. Viskas juose kėlė nepasitikėjimą. Tai buvo vyrai ir moterys, nuo kurių esą reikia laikytis atokiau, kurių reikia baimintis, jie buvo laikomi pagonimis tarp tikinčiųjų. Nusidėjėliais tarp teisiųjų. Svetimšaliais tarp vietinių. Tiems pagonims, svetimšaliams ir nusidėjėliams, angelas tarė: „Nebijokite. Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė išganytojas, jis yra Viešpats Mesijas“, – toliau kalbėjo pontifikas.
Pasak jo, štai tas džiaugsmas, kuriuo turime dalintis, švęsti ir skelbti šią naktį. „Džiaugsmas, su kuriuo Dievas dėl savo begalinio gailestingumo apkabino mus pagonis, nusidėjėlius ir svetimšalius. Jis ragina mus elgtis lygiai taip pat“, – apibendrino popiežius Pranciškus, ragindamas išbandyti tokią santykių formų, kurioje niekas nesijaustų neturintis vietos.
